Bankų išduodamos mokėjimo ir kredito kortelės – patogumas, už kurį mokame dešimteriopai ar net šimteriopai daugiau, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Neabejotini privalumai

Visų mokėjimo kortelių privalumų prieš grynuosius pinigus išvardyti nepavyks, nes jų yra iš tiesų daug ir apie kai kuriuos nė nepagalvojame. Štai keletas svarbiausių.

Kortelės turėtojas gali savo sąskaitą valdyti ir naudodamasis internetu: sumokėti sąskaitas už komunalines, ryšio paslaugas, už internetu perkamas prekes ir pan. Vadinasi, nereikia stovėti eilėse, nereikia nė išeiti iš namų, nors pasivaikščioti gryname ore sveika.

Pinigai, sukaupti sąskaitoje, kuria galima naudotis atliekant operacijas mokėjimo kortele, yra saugesni už grynuosius dėl kelių priežasčių: jie apsaugoti tik kortelės turėtojui žinomu skaitmeniniu (PIN) kodu, jie neplyšta, neišbyra, o pagrobus kortelę, užtenka paskambinti į banką, kad sąskaita būtų užblokuota. Maža to, anot SEB banko ryšių su žiniasklaida vadovo Arvydo Žilinsko, bankas visada kompensuoja iš sąskaitos pagrobtus pinigus.

„Tačiau tai nėra taip paprasta, kad vertėtų bandyti, nes prieš tai atliekamas kruopštus tyrimas“, – perspėja jis.

Pinigai, esantys kortelės turėtojo sąskaitoje, negali būti padirbti, skirtingai nei grynieji.

O valstybės mastu neseniai vyriausybė atrado dar vieną kortelės ir su ja siejamos elektroninės bankininkystės privalumą: ji gali suteikti informacijos apie šešėlinę ekonomiką Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Reikia sulaukti tik palankaus Seimo sprendimo, kad įsigaliotų vyriausybės priimtas nutarimas, ribojantis atsiskaitymus grynaisiais. Jame, be kita ko, numatyta, kad pilietis, gavęs didesnę kaip 50 tūkst. Lt sumą, apie tai turėtų pranešti VMI ir sumokėti mokesčius. 

Be to, reguliariai į sąskaitą įnešami pinigai gali signalizuoti apie atlyginimų gavimą „vokeliuose“. Tačiau tokie sąskaitų papildymai nebūtinai reiškia, kad atlyginimai yra mokami „vokeliuose“ – juk gali būti, pavyzdžiui, susitarta ir dėl skolinimo arba skolos grąžinimo dalimis, gudravimų naudojantis kelių bankų sąskaitomis (pavyzdžiui, kai dėl finansinių įsipareigojimų nevykdymo yra blokuojama viena sąskaita, o pinigai, susitarus su bendrovės finansininku, sumokami, tarkim, į kito šeimos nario sąskaitą ir pan. – ko tik žmogus neišmoksta daryti su savais pinigais, juolab kai šie gali uždirbti daugiau pinigų arba... pradirbti.

Bankininkai pastebi, kad smulkiųjų pinigų įnešimą į sąskaitas, pavyzdžiui, naudojantis tam pritaikytais bankomatais, yra ypač pamėgusios smulkiosios ir vidutinės įmonės. Ši paslauga bent kol kas nekainuoja, nors daro tą patį, ką ir ganėtinai brangūs inkasatoriai.

Kortelės turėtojui patogu, kai nereikia eilėje prie kasos laukti atlyginimo, nes šis įplaukia į elektroninę sąskaitą ir iš ten gali būti gryninamas naudojantis plastikine kortele.

Ir, kaip minėta, t. t.

Kartais geriau grynieji

Labiausiai pastebimas, bet ne pagrindinis kortelės trūkumas – kad ja galima atsiskaityti ne visur. Pavyzdžiui, yra daug provincijos miestelių ir juolab kaimų, kuriuose žmonėms mokėjimo kortelė tebėra nereikalingas atributas. Vienas iš artimiausių sostinei pavyzdžių – Trakų rajono bažnytinis miestelis Paluknys, kuriame, be bent trijų parduotuvių, yra ir pora kavinių, ir paštas, ir kitos buitiniam vartotojui svarbios įstaigos. Čia pensijas tebenešioja paštininkas, atlyginimai irgi mokami grynais, nes nėra ir dėl menkos apyvartos neapsimoka įrenginėti bankomatų. Todėl didesnio miesto gyventojui, įpratusiam naudotis mokėjimo kortele, visada pravartu su savimi turėti ir bent kiek grynųjų.

Kortelėmis neatsiskaitysite ne tik mažose arba nuolat nuolaidas siūlančiose parduotuvėse, bet ir turguje.

Miesteliuose ir kai kuriuose miestų mikrorajonuose bankams yra patogu augintis lojalius klientus. Pavyzdžiui, žmogus, gyvenantis miestelyje arba mikrorajone, kuriame yra įrengti vieno ar dviejų bankų bankomatai, rinksis ir tų bankų mokėjimo kortelę ar korteles, nes gryninant pinigus kitų bankų bankomatuose, sąskaita tirps neprotingai sparčiai: daugelis Lietuvos bankų už pinigų gryninimą naudojantis jo bankomatu iš sąskaitos išskaičiuos 0–1 Lt papildomą mokestį, o gryninant kitų bankų bankomatuose, teks prarasti 7–12 litų. Panašiai kainuos ir gryninant pinigus netgi tiems patiems bankams priklausančiuose bankomatuose naudojantis kreditine kortele. Pavyzdžiui, vienas Lietuvos bankas už pinigų išgryninimą iš jam pavaldžios lizingo bendrovės kortelės sąskaitos nepasidrovi išskaičiuoti 12 Lt. Taigi, sužinojus, kad atsiskaitymo kortelėmis užmokestis už 20 Lt kainuojantį pirkinį kuriuo nors metu yra neįmanomas, tektų su to banko kortele bėgti prie bankomato jau žinant, kad sąskaita sumažės 32 litais.

Slaptos išlaidos

Matyt, mažai kas pamąsto ir apie tai, jog už galimybę naudotis mokėjimo kortelėmis ir elektroninės bankininkystės paslaugomis, visi, net ir tie, kuriems kortelės yra terra incognita (liet. nežinoma žemė), per metus sumokame po kelis šimtus ar netgi tūkstančius litų – priklausomai nuo to, kiek išleidžiame už prekes ir paslaugas. Tiesa, apskaičiuoti pavyks tik nedidelę tokių nuostolių dalį, nes bankų sutartyse su įmonėmis, kurios naudojasi kortelių skaitytuvais, operacijų kaina yra pažymėta konfidencialumo ženklu.

Bent paviršutiniškai praskleidus paslapties šydą, šį tą bent apytikriai galima apskaičiuoti. Dar šių metų pradžioje Lietuvos naftos produktų prekybos įmonių asociacija kreipėsi į Konkurencijos tarybą prašydama ištirti, ar bankai negalėjo susitarti, nustatydami Lietuvos degalinėms mokėjimo kortelių aptarnavimo mokestį, kuris yra dvigubai didesnis negu Latvijoje.

Asociacijos prezidento Luko Vosyliaus žiniomis, ir dabar iš smulkiųjų degalinių operatorių imamas mokestis sudaro vidutiniškai po 3–5 ct už perkamų degalų litrą. Šie centai yra degalinėse nustatomos degalų kainos dalis, taigi juos sumoka ir tie, kurie už degalus moka grynaisiais, t. y. visi transporto priemonių savininkai.

„Konkurencijos taryba patikrinimus jau atliko, bet kol juos apibendrins ir priims sprendimą, praeis gal ir metai“, – svarstė L. Vosylius.

Pasak jo, kai kurios mažos degalinės yra net paskelbusios, kad numatytos degalų kainos nuolaidos nėra taikomos, kai atsiskaitoma mokėjimo kortele. Panašiai kai kurios mažos krautuvėlės perspėja, kad už pirkinius, kainuojančius mažiau nei 10 litų, derėtų mokėti grynaisiais.

Prekybininkus galima suprasti, nes įmonė, priimanti atsiskaitymus elektroninėmis kortelėmis, neišvengia papildomų sąnaudų. Pavyzdžiui, kai klientas atsiskaito banko kortele, prekybininkas sumoka fiksuotą 32 ct mokestį, taip pat už laiką, per kurį vykdoma mokėjimo operacija, ir 21 proc. šių paslaugų pridėtinės vertės mokestį. Dar apie 2 proc. nuo sąskaitos už prekes ar paslaugas nuskaito bankai. Tiesa, kaip minėta, šio mokesčio dydis, kuris laikomas konfidencialia informacija, yra nustatomas skirtingas įvairioms įmonėms ir, neoficialiais duomenimis, tuo didesnis, kuo mažesnė kortelėmis apmokamų operacijų apyvarta. Taigi, jei pardavėjas už 1 Lt kainuojančią prekę nori uždirbti 20 ct (20 proc.) ir už ją pirkėjas atsiskaito mokėjimo kortele, tai iš tikrųjų apie 20 ct už šią prekę primoka pats pardavėjas. O prekė, kainuojanti 5 Lt, už kurią sumokama kortele, „sudoroja“ apie pusę pardavėjo numatyto pelno.

Pardavėjas, būdamas verslininkas, nenori su tuo sutikti, todėl visus galimus nuostolius dėl atsiskaitymų mokėjimo kortelėmis įskaičiuoja į prekės mažmeninę kainą. Vadinasi, prekė atitinkamai brangesnė ir tam, kuriam mokėjimo kortelė yra terra incognita (nežinoma žemė).

Galima preliminariai apskaičiuoti, kad, jei mūsų kaupiamoji sąskaita per mėnesį sumažėja 1000 Lt, tai mažiausiai 2 proc. šių pinigų aplinkiniais keliais tenka bankui, kuriame ta sąskaita atidaryta. Tai, labai kukliais apskaičiavimais, apie 20 Lt per mėnesį, neįskaičius mokesčių už pinigų išgryninimą ir kortelės aptarnavimo mokestį, kurio mokėjimas nuo 2010 m. rugpjūčio jau išdėliojamas dalimis ir kainuoja po 1–5 Lt per mėnesį.

Čia, be abejo, neįvertiname ir ypatingųjų atvejų, kai parduotuvėje pranešama, jog „Dėl techninių priežasčių mokėjimo kortelės šiuo metu neaptarnaujamos“ arba bankomate – „Atsipraštome, šiuo metu nėra galimybių aptarnauti“. Tokiu atveju visi kortelės privalumai tampa viena didžiule bėda ir bėgimu prie bankomato, kuris priklauso nebūtinai tam, kuris yra išdavęs kortelę, arba, jei nėra tokių galimybių, prekių palikimu prie kasos, nestabdant eilės tiems, kurie turi grynųjų.

Vis dėlto, nepaisant visų minėtų bėdų, būtų neteisinga neįvertinti mokėjimo kortelių privalumų, kurie daugeliu atvejų užtušuoja nepatogumus, įskaitant ir tai, kad kiekvienas patogumas, kaip ir asmeninis automobilis, važiavimas troleibusu, o ne ėjimas pėstute, centralizuotas šildymas, kirpėjo ar santechniko paslaugos, kainuoja, todėl už jas tenka mokėti.

Kortelių mažiau – operacijų daugiau

Lietuvos banko duomenimis, 2011 m. II ketvirčio pabaigoje Lietuvos gyventojai naudojosi 4,227 milijono mokėjimo kortelių – 51 tūkst. (1,2 proc.) mažiau negu 2010 m. II ketvirtį. Iš jų debeto kortelių – 3,685 mln. (0,1 proc. mažiau), o kredito – 542 tūkst. (7,9 proc. mažiau).

Kortelių skaičiaus mažėjimo statistiką galima aiškinti emigracija (debeto kortelės) bei tuo, kad gyventojai, grąžinę vartojimo paskolas, vengia naujų finansinių įsipareigojimų (kredito kortelės), juolab kad ir palūkanos nėra palankios, iki 16 proc. skolinantis bankuose.

Kitokia yra operacijų kortelėmis statistika. 2011 m. II ketvirtį debeto kortelėmis buvo atlikta 24,3 mln. operacijų (8,5 proc. daugiau negu 2010 m. II ketv.), kurių vertė buvo 1,3 mlrd. Lt (12,1 proc. didesnė).

Šiemet birželio pabaigoje Lietuvoje buvo 1592 bankomatai (3 proc. daugiau negu prieš metus), o juose šiemet per pirmuosius du ketvirčius atlikta 17,3 mln. operacijų (4,8 proc. daugiau negu prieš metus) ir paimta 6,3 mlrd. Lt (12,4 proc. daugiau).

Latvijos šeimos finansų specialistas Edmundas Rudzits atkreipia dėmesį, kad šiemet ypač pagausėjo tarptautinių elektroninių pavedimų. Tokią tendenciją jis sieja ne tiek su didesniu gyventojų polinkiu keliauti, kiek su elektroninių parduotuvių populiarėjimu.

Dėl padėties Lietuvoje su E. Rudzičiu vertėtų pasiginčyti, nes pas mus elektroninė prekyba dar nėra tokia populiari kaip Estijoje ir ypač Latvijoje, tačiau tarptautinių operacijų augimas čia ne mažiau akivaizdus, ir tai, matyt, sietina būtent su keliavimu, t. y. pigesnių prekių paieška pirmiausia Lenkijoje. Lietuvos banko duomenimis, šiemet II ketvirtį užsienio bankomatuose ir kortelių skaitytuvuose buvo atlikta 2,219 mln. operacijų, kurių vertė buvo 601,046 mln. Lt (2010 m. II ketv. – atitinkamai 1,836 mln. operacijų ir 491,759 mln. Lt). Beveik pusę šiemet tarptautinių bankinių operacijų, atliktų Lietuvoje išduotomis kortelėmis, vertės 253,6 mln. Lt šiemet sudarė grynųjų pinigų išėmimas užsienio bankomatuose (2010 m. II ketv. – 197,7 mln. Lt).

Latvijos banko duomenimis, Baltijos valstybėse mieliausiai mokėjimo kortelėmis naudojasi estai (73 proc. šalies gyventojų). Mažesnė kortelėmis apsirūpinusių gyventojų dalis yra Lietuvoje (60 proc.), o mažiausia – Latvijoje (47 proc.). Kredito kortelėmis naudojasi 64 proc. estų, 52 proc. latvių ir 47 proc. lietuvių. Taigi, Lietuvos gyventojai šiandien yra Baltijos valstybių ekonominiai konservatoriai, mažiausiai linkę užsikrauti naujus finansinius įsipareigojimus.

Tiesa, čia pateikiama latvių kortelių statistika yra grindžiama apklausomis, todėl negali sutapti su Lietuvos banko statistika, kuri, tikėkimės, yra ganėtinai tiksli, tačiau nepateikia korteles turinčių asmenų skaičiaus (vienas asmuo dažniausiai turi kelias mokėjimo arba kreditines korteles).

Komentarai (6)