Nomofobija – taip psichologų pavadinta naujųjų laikų baimė namuose pamiršti mobilųjį telefoną. Nors jais Lietuvoje pradėta naudotis prieš mažiau nei dvidešimtmetį, daugelis žmonių be šio aparato savo gyvenimo nebeįsivaizduoja.

Tą patį galima pasakyti ir apie televizorių, kompiuterį, internetą ar muzikos grotuvą. Kaip keitėsi mūsų gyvenimo būdas šioms technologijoms įžengus į gyvenimą?

Greitas šiuolaikinio gyvenimo tempas skatina prisirišti prie įvairiausių ryšio ir informacijos priemonių. Būti visuomet pasiekiamam, sparčiai įsisavinti naują informaciją ir suprasti tai, kas šiuo metu vyksta tiek Lietuvoje, tiek kituose pasaulio kampeliuose – bruožai, reikalingi kiekvienam geram specialistui. Kiti naująsias technologijas naudoja, norėdami ne sudaryti tinkamą įspūdį, o palengvinti bendravimą: jomis kitoje pasaulio pusėje gyvenantys draugai ar giminaičiai nelieka užmarštyje, droviausieji pamiršę kuklumą mezga pažintis internetu ar telefonu.

Vis dėlto, nors daugelis mano, kad naujovės itin palengvina šiuolaikinį gyvenimą ir be jų šio nebeįsivaizduoja, vos prieš šimtmetį žmonės išsivertė be jų. Tuomet lengviausias būdas susisiekti su kitoje šalyje gyvenančiu draugu buvo jam parašyti laišką ar nusiųsti telegramą, o norėdami susitikti kitame mieste, draugai paprasčiausiai susitardavo laiką ir vietą likus dar kelioms dienoms iki pasimatymo – galimybių sudėtingiems derinimams ir susitikimo nukėlimams paprasčiausia nelikdavo. Nors ir atrodytų keista, etnologės Nijolės Marcinkevičienės manymu, technologijos vienus žmones nuo kitų vis tik atitolino – laikas, skirtas vienas kitam, jos teigimu, dabar dažnai leidžiamas prie kompiuterio ar televizoriaus.

Telefonai apribojo laisvę

Daugelis šiuolaikinių žmonių, paklaustų, ar galėtų išgyventi be technologijų kaip teko jų seneliams ar proseneliams, atsakytų neigiamai. Su tuo sutinka ir N. Marcinkevičienė. „Man atrodo, žmonės sunkiai išgyventų, jų (technologijų – red. past.) labai trūktų, jie sirgtų depresija ir dar visokių kitokių problemų būtų – taip jau pasikeitę mūsų įpročiai ir kasdienybė, užimtumas“, – sakė ji. Tai patvirtino ir dabar Vilniuje gyvenanti Dalia (vardas pakeistas – red. past.). Nors moteriai vos daugiau nei penkiasdešimt, ji sakė negalinti įsivaizduoti kaip reiktų gyventi, jei tektų grįžti į praeitį – kad ir keliasdešimt metų atgal, kai jos gyvenime egzistavo ir televizorius, ir telefonas, tačiau šių įrenginių suryjamas laikas buvo visai kitas.

„Būdama studentė, bendrabutyje telefono neturėjau, apie mobiliuosius tada negalėjo būti nė kalbos – tokių Lietuvoje nebuvo. Norėdama paskambinti artimiesiems, eidavau į specialią telefonų stotį, kur užsisakydavau skambutį, tuomet man paskirdavo telefono būdelę ir ten galėdavau pasišnekėti. Su kituose miestuose gyvenančiais draugais paprasčiausiai būdavo bendrauti laiškais – jei susitardavai, tai ir turėdavai susitikti, nes apie neatvykimą paprasčiausiai nebūdavo kaip pranešti“, – prisiminė ji.

Tai, pasak moters suteikdavo ir daugiau laisvės žmogui, ir kiek daugiau nesaugumo – jo artimiesiems. „Pavyzdžiui, sugalvodavome išvažiuoti į Krymą ir važiuodavome – niekas apie tai nežinojo. Grįždavome ir papasakodavome, kur buvome, nes kitaip nepavykdavo“, – juokavo ji. Dalia sako, kad tuomet ir tarpusavio bendravimas buvo kiek kitoks – galėjai užsukti pas draugą nepranešęs, vien todėl, kad nebuvo mobiliojo telefono, kuriuo jam paskambintum ir pasiūlytum susitikti. „Bene visą laiką ir leisdavome su draugais – neturėjome daug pinigų, tad kitos veiklos nelabai ir buvo“, – pasakojo ji.

N. Marcinkevičienė pasakojo, kad panašiai būdavo ir dar senesniais laikais – technologijų stoka lėmė didesnį artumą tarp žmonių. „Jaunimas neturėdavo, ką veikti, kaip užmušti laiką, eidavo vieni pas kitus. Jeigu kaimas bendruomeniškas ir neišsiskirstęs į vienkiemius, tai jau būtinai, ilgesniais rudens vakarais, kas už mezginio, kas už ratelio, kas dar už ko nors ir eidavo vieni pas kitus, o tas laikas taip praeidavo besikalbant, besiguodžiant“, – kalbėjo moteris. Jos teigimu, tai lėmė ir gerokai intensyvesnį žmonių bendravimą, nei dabar. „Kaimo gyventojai turėdavo savo kvateras kaip žmonės sako. Jie draugaudavo ir net nebūtinai visada žinojo, kurį vakarą eis pas patį artimiausią kaimyną, sakydavo – „dabar einu pas vieną, ryt nueisiu pas kitą pabūsiu“. Taip eiliuodavo, kad nei vieno nenuskriaustų, bet beveik visi turėjo tokius rinktinius, kad būtinai turėdavo nueiti ir jau buvo pripratę. Žmonės draugaudavo, grupuodavosi“, – kalbėjo N. Marcinkevičienė.

Prieš televizorių – lyg kino teatre

Nors televizoriai išrasti dar XX a. pr., vos prieš pusę šimto metų šis įrenginys puikavosi tikrai ne kiekvieno lietuvio namuose. Dalia pasakojo, kad nors jai augant įrenginį turėjo ne vienas kaimynas, televizoriaus žiūrėjimas vis dėl to buvo tam tikras įvykis. „Visi vaikai susirinkdavome pas kaimynus, turėjusius televizorių, ir žiūrėdavome tai, ką tuo metu rodydavo, pavyzdžiui, „Kapitoną Tenkešą“ (vengriškas filmas – red.past.). Apskritai būdavo kitaip – televizorių galėdavai žiūrėti tikrai ne ištisą parą kaip dabar, o nuo šeštos valandos vakaro“, – sakė ji.

Tuo metu kaime gyvenę protėviai tokios prabangos kaip televizoriaus žiūrėjimas, apskritai neturėjo. Vis tik, N. Marcinkevičienės teigimu, žmonės puikiausiai rasdavo ir kitos veiklos. „Būdavo daugybė talkų, netgi tų pačių kopūstų pjaustymas, kruopų grūdimas piestuose. Jeigu kaimas yra neišsiskirstęs, pavyzdžiui, kaip aplink Švenčionis, Molėtus, Lietuvos dalyje Dzūkijoje, tai koks darbas bebūtų, smagiau, kad keliese ir eina ir padirbėti, ir pajuokauti, ir paskui vėliau, kad ir kažką labai kukliai pasivaišinti. Tas bendravimas ir buvo susijęs net ir su paprastais darbais, jau nekalbu apie grūdų kūlimą, kai sueidavo pusė kaimo, ar rugiapjūtę“, – kalbėjo etnologė.

Jos teigimu, dabar nuolatos įjungtas ir žiūrimas televizorius kaimuose žmonių bendravimą paveikė neigiamai. „Dabar žmonės kaimuose žiūri serialus ir jeigu jau ateini per serialų žiūrėjimą tai jau normaliai nepabendrausi, nes jie viena ausim klauso tavęs, kita ausim klauso kaip ten pas Marijaną kažkas vyksta. – šnekėjo ji. – Ir tas kompiuteris gali daugiau pasakyti, daugiau nustebinti negu tas kaimynas, kuris retai išvažiuoja iš savo kaimo“.

Kompiuteris pakeitė kaimo šokius

Pasikeitė ne tik bendravimo, bet ir mokymosi sąlygos – jei dar prieš keliasdešimt metų mokiniai informacijos mokykloje užduotiems rašyti referatams ieškodavo bibliotekose, dabar tam pakanka kompiuterio ir interneto. „Mokslo darbus universitete rašydavau ranka – sėdėdavome bibliotekose, ieškodavome informacijos, tai atimdavo nemažai laiko. Po to tekdavo viską perspausdinti mašinraščiu, o brėžinius dailiai pačiam perpiešti ranka. Matydama, kaip mokosi mano vaikai, stebiuosi, kaip pagreitėjo informacijos paieškos procesas“, – kalbėjo Dalia.

Be to, šiuolaikinis jaunimas kompiuterį bei internetą gali naudoti ir pažintims megzti – kai kurie iš jų tai daro pažinčių svetainėse, kiti susipažįsta forumuose ar komentuodami mėgiamo tinklaraščio įrašą. Tai iš esmės panaikino atstumą, kuris žmonėms susipažinti trukdydavo anksčiau. Jei dabar, paprasta kompiuteriu bendrauti su žmogumi iš tolimiausio pasaulio kampelio, anksčiau pažinčių ratas retai siekdavo kitą kaimą.

„Jei susipažindavo, tai žinoma, iš savo kaimo, iš savo parapijos. Jei iš kitos parapijos, tai jau būdavo didžiausi dyvai. Kita parapija, kitas kraštas – tikra paslaptis ir merginos tarsi norėdavo kuo toliau nutekėti, netgi buvo garbė, kad tave atrado iš kitos parapijos. O šiaip tai susipažindavo būtent savo bendruomenėje, dažniausiai ir ištekėdavo savo kaime. Patogiau pabendrauti ir nusižiūrėti vienam kitą“, – pasakojo N. Marcinkevičienė.

Komentarai (10)