Karas verčia griebtis pačių netikėčiausių priemonių, kad tik konfliktą pavyktų laimėti. Resursai būna perskirstomi visiškai kitaip, prioritetą teikiant karo reikalams. Tačiau ir taip karo pramonė dažnai nespėja gaminti reikalingų ginklų. O gal galima reikalus paspartinti? Pavyzdžiui, ar konteinerinį laivą galima paversti lėktuvnešiu?

Iš tiesų, klausimas yra svarbesnis nei atrodo. Lėktuvnešiai yra labai svarbi ginkluotės rūšis. Tai - tarsi plaukiojantys kariniai aerodromai, mobilios bazės, leidžiančios vykdyti misijas toli nuo savų krantų. Lėktuvnešiai iki šiol yra svarbus galios simbolis, tačiau karo atveju jų gali pritrūkti. „USS Nimitz“ buvo užsakytas 1967 metais, o tarnybą pradėjo tik 1975-aisiais. Žinoma, karo atveju statybas pavyktų paspartinti, tačiau jos vis tiek užtruktų, ypač jei imtų trūkti resursų.

Tuo pat metu, jei konfliktas būtų globalus, prekyba nebebūtų tokia intensyvi. Taigi, didieji krovininiai laivai turėtų mažiau darbo. Belieka atlikti paprastą aritmetiką ir vieną perkelti kitur, tačiau lieka klausimas - ar tai įmanoma?

Viršuje nuotraukoje matomas krovininis laivas „Barzan“ nėra didžiausias konteinerinis laivas pasaulyje, tačiau jo ilgis siekia 400 metrų - jis yra ilgesnis už superlėktuvnešį „USS Nimitz“. Tiesa, „Barzan“ neturi ilgo vientiso denio, tačiau visus antstatus galima keisti. Kitaip tariant, reikalui esant, „Barzan“ galėtų tapti lėktuvnešiu - tai yra įmanoma. Na, bent jau teoriškai, nes kiekvienas atvejis būtų skirtingas ir inžinieriams reikėtų įvertinti ne tik technines galimybes, bet ir kainą - ar „Barzan“ transformacija būtų greitesnė ir pigesnė nei naujo lėktuvnešio statyba?

Beje, nors kalbame teoriškai, istoriškai tai jau buvo padaryta. 1942 metais, pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, į pasaulio vandenynus išplaukė „Bogue“ klasės lėktuvnešiai. Jie buvo gana maži, retai veikė savarankiškai, tačiau tikrai pasitarnavo ir tarnyboje išliko pakankamai ilgą laiką. „Bogue“ klasės lėktuvnešiai buvo statomi ant „Type C3“ krovininių laivų korpusų.

Reikia prisiminti ir keistą nutikimą, kuomet 1983 metų birželio 7 dieną, vienas britų „Sea Harrier ZA176“ pasiklydo netoli Portugalijos. Nuo lėktuvnešio pakilęs naikintuvas skrido pagal planą, tačiau pilotas Ianas Watsonas greitai suprato, kad pasiklydo. Jis dar bandė susisiekti radijo ryšiu su lėktuvnešiu, tačiau panašu, kad ir ta įranga neveikė. Watsonas jau ketino nukreipti lėktuvą į vandenį ir katapultuotis, kai pastebėjo konteinerinį laivą. Ant jo konteinerių buvo nedidelė aikštelė - gerokai mažesnė nei reikėjo jo „Sea Harrier“, tačiau Watsonas prisiminė, kad mokymų metu teko tūpti ir ant tokių. Taigi, likus vos minutei degalų, jis nutupdė savo naikintuvą ant konteinerių. Tiesa, pakilti iš ten lėktuvas nebūtų galėjęs net jei turėtų degalų.

Iano Watsono „Sea Harrier“ ant krovinių konteinerių

„Sea Harrier“ pavyzdys parodo dar vieną dalyką - vertikaliai kylantys ir tupiantys naikintuvai yra universalesni, jiems nereikia ypatingų lėktuvnešių. Tokią galimybę turi ir F-35B, todėl karto atveju jiems būtų galima greičiau sukurti nedidelių lėktuvnešių.

Komentarai ()