Kai sovietų gamybos „Concorde“ konkurentas 1971 metais per Paryžiaus aviacijos šou pirmą kartą buvo pristatytas užsienio publikai, visi liko sužavėti. Karštligiškose varžybose kuriant viršgarsinį keleivinį lainerį į priekį išsiveržė būtent Sovietų Sąjunga.

Prancūzijos prezidentas Georges`as Pompidou, susilaikęs nuo nacionalizmo, pavadino jį „dailiu lėktuvu“, o patys „Concorde“ gamintojai pripažino, kad jis buvo „tylesnis ir švaresnis“, rašo svetainė cnn.com.

„Tupolev Tu-144“ buvo labai panašus į anglų – prancūzų lėktuvą ir iš karto buvo pramintas „Konkordskij“.

Tačiau jis buvo egzotiškesnis ir paslaptingesnis. Be to, pagarbą teko atiduoti ir Sovietų Sąjungos pasiekimams kosmose: tais pačiais metais sovietai pirmą kartą nutupdė zondą Marse ir paleido pirmąją kosminę stotį. Atrodė, kad jie buvo tobulai pasirengę įveikti Vakarus ir viršgarsinėse civilinėse kelionėse. Tačiau netrukus dėl įvairių trūkumų ir prastos kloties „Konkordskij“ virto viena didžiausių civilinės aviacijos nesėkmių.

Varžybos dėl viršgarsinių skrydžių

Nors vietą istorijoje užsitikrino „Concorde“, mažiau žinomas „Tu-144“ laiko atžvilgiu jį pranoko net du kartus. Pirmasis „Tu-144“ skrydis įvyko 1968 metų gruodžio 31 dieną, likus dviem mėnesiams iki pirmojo „Concorde“ skrydžio. Tuomet 1969 metų birželį „Tu-144“ pavyko pasiekti viršgarsinį greitį – šias varžybas sovietų laineris taip pat laimėjo keturiais mėnesiais anksčiau.

Tai nebuvo mažos pergalės. Nors amerikiečiai iš viršgarsinių varžybų pasitraukė (Kongresas finansavimą panašiam „Boeing“ projektui nutraukė 1971 metais), Sovietų Sąjungai ši programa buvo garbės reikalas.

Sovietai dėjo visas pastangas, kad užgožtų „Concorde“. „Tu-144“ kūrimas prasidėjo dviejų politinių sistemų konkuravimo metu, – elektroniniame laiške rašė sovietų aviacijos ekspertas ir Bafalo universiteto inžinerijos profesorius Ilja Grinbergas. – Viltys buvo didžiulės. Visa Sovietų Sąjunga itin didžiavosi „Tu-144“, ir jos gyventojai neabejojo, kad jų lėktuvas yra geresnis už „Concorde“. Be to, jis buvo toks gražus!“.

Abu lėktuvai akivaizdžiai buvo pralenkę laiką: civilinė aviacija vos ką tik buvo perėjusi nuo propelerinių prie reaktyvinių lėktuvų. Tačiau pribloškiantis jų panašumas ilgą laiką kurstė istorijas apie šnipinėjimą.

„Tupolev“ dizainas nebuvo šnipinėjimo rezultatas. Nors jie atrodė panašūs, tai buvo gana skirtingi lėktuvai, turėję daug skirtingų aspektų. Išoriniai panašumai buvo paremti funkciniais kriterijais ir būtinaisiais parametrais. Tačiau tikrai įmanoma, kad panašumui su „Concorde“ kontūrais įtakos turėjo kai kurie konceptualūs sprendimai“, – teigė I. Grinbergas.

„Tupolev“ buvo šiek tiek didesnis ir greitesnis už „Concorde“, tačiau išskirtiniausias jo bruožas buvo iš karto už pilotų kabinos pritaisyti nedideli sparneliai, kurie teikė papildomos kėlimo jėgos ir lengvino lėktuvo valdymą skrendant nedideliu greičiu.

Katastrofa virš Paryžiaus

1971 metais per didžiausią aviacijos pramonės renginį dėmesį prikaustęs „Tu-144“ pakartojo tai ir 1973 metais, tačiau ne dėl triumfo, o tragedijos.

Tais metais abu varžovai dar kartą stojo į kovą. „Concorde“ pirmasis baigė savo pasirodymą – jis praėjo be jokių trikdžių. Tačiau „Tupolev“ pasirinko rizikingesnį šou – su vingiais ir posūkiais, kurie, kaip paaiškėjo, buvo pražūtingi: lėktuvas ore subyrėjo ir sudužo ant Gusanvilio gyvenvietės, pražudydamas šešis įgulos narius ir dar aštuonis žmones ant žemės.

Anot vienos keistos sąmokslo teorijos, „Tupolev“ sudužo dėl to, kad norėjo išvengti susidūrimo su prancūzų naikintuvu „Mirage“, kuris neva mėgino jį nufotografuoti. Tačiau I. Grinbergas tokią versiją iš karto atmeta. „Mirage“ su šia katastrofa neturi nieko bendra. Tai tėra spekuliacijos, kuriomis buvo bandoma nukreipti dėmesį nuo tikrosios priežasties – drastiško „Tu-144“ manevravimo, kuris peržengė leistinas spaudimo ribas“.

Vaizdo įrašuose buvo matyti, kad „Tupolev“ neria nosimi žemyn, veikiausiai tam, kad vėl užkurtų variklius, kai šie užgeso. Tačiau nuo pernelyg didelio spaudimo nulūžo lėktuvo sparnai.

„Pilotai mėgino padaryti įspūdį publikai ir pasaulio žiniasklaidai. Jie troško parodyti, kad sovietų lėktuvas gali būti patrauklesnis už konservatyvų „Concorde“ pasirodymą. Tai aiškiai parodo vaizdo medžiaga“, – teigė jis.

55 skrydžiai

Nuo to karto prasidėjo krytis spirale žemyn, nuo kurio „Tu-144“ niekada nebeatsigavo. Katastrofa Paryžiuje ketveriems metams sustabdė sovietų programą ir leido „Concorde“ pirmiesiems pradėti siūlyti savo paslaugas. Tačiau tai neįtikino sovietų, kad lėktuvui reikia daugiau bandymų.

„Politiniai prioritetai įveikti Vakarus, kad ir kas bebūtų, akivaizdžiai atliko neigiamą vaidmenį. Sovietų Sąjunga skubėjo įgyvendinti savo tvarkaraštį itin sudėtingoje ir daug iššūkių keliančioje srityje“, – sakė I. Grinbergas.

Kai 1977 metais „Tu-144“ galiausiai pradėjo skraidinti keleivius, pasirodė, kad šis lėktuvas yra ankštas, linkęs gesti ir nepakeliamai triukšmingas, nes, kitaip negu „Concorde“, viršgarsinį greitį jis galėjo pasiekti tik naudodamas forsavimo kameras, kaip karinis lėktuvas. „Skrydis lėktuvu „Tu-144“ nebuvo skirtas jautrią klausą turintiems žmonėms“, – Jonathanas Glancey rašė savo knygoje „Concorde“.

„Aeroflot“ siųsdavo „Tu-144“ skraidyti palyginus mažai žinomu dviejų valandų maršrutu tarp Maskvos ir Alma Atos (dabartinės Almatos), tuometinės Kazachstano sostinės. Toks maršrutas šiam lėktuvui buvo parinktas dėl to, kad ėjo virš mažai apgyvendintų rajonų. Tačiau savaitiniai skrydžiai daugiausia būdavo pustuščiai ir galiausiai lėktuvas pradėjo skraidinti daugiau krovinių ir laiškų, negu žmonių. Po šešių mėnesių šie skrydžiai buvo atšaukti.

Per savo trumpą keleivinio lėktuvo gyvenimą, kurio metu įvyko tik 55 skrydžiai su grįžimu, „Tu-144“ patyrė šimtus gedimų. Daugelis jų įvyko skrydžio metu: pradedant išsihermetinimu bei variklių gedimais ir baigiant kaukiančiais įspėjimo signalais, kurių buvo neįmanoma išjungti. Per daugelį metų iškilo įvairiausių istorijų apie šio lėktuvo bėdas, įskaitant pasakojimus, kad keleiviai dėl kurtinančio triukšmo turėdavo susirašinėti rašteliais. Bene iškalbingiausias yra faktas, kad kiekvieną kartą šis lėktuvas galėdavo pakilti iš Maskvos tik tuomet, kai jį asmeniškai apžiūrėdavo pats jo konstruktorius Aleksejus Tupolevas.

„Ši šalis, kaip visuma, nebuvo pasirengusi tokiems lėktuvams. Jis turėjo galios problemų, jis nebuvo ekonomiškas, ir, galiausiai, nebuvo poreikio itin greitai transportuoti keleivius“, – sakė I. Grinbergas.

Eros pabaiga

„Tu-144“ jau ruošėsi pasitraukti, kai įvyko dar viena tragedija. 1978 metų gegužės 23 dieną vienas šių lėktuvų netoli Maskvos užsiliepsnojo ir turėjo tūpti avariniu būdu. Tūpimo metu žuvo du skrydžio inžinieriai. Nors šis incidentas paskatino visiškai uždrausti skrydžius su keleiviais, tikroji šio lėktuvo nuosmukio priežastis glūdėjo kitur.

„Sovietų Sąjungos vadovybė ir patys „Aeroflot“ viršininkai prarado susidomėjimą šia programa. Jiems jau pakako galvos skausmo, susijusio su šia sudėtinga programa. Nebuvo jokių realių ekonominių iniciatyvų, kad šie lėktuvai būtų naudojami Sovietų Sąjungos vidaus rinkose“, – teigė I. Grinbergas.

Per kelis ateinančius metus šie lėktuvai buvo tyliai nurašyti, o naujų orlaivių gamyba sustabdyta. 1984 metais ši programa buvo galutinai atšaukta. Iš viso buvo pagaminta tik 17 „Tu-144“, įskaitant prototipus. Dauguma jų atsidūrė metalo laužynuose, bet keli eksponuojami muziejuose Rusijoje ir Vokietijoje.

Pats paskutinis Tu-144“ skrydis įvyko 1999 metais. Prie jo prisidėjo NASA, finansavusi trejų metų bendrą JAV ir Rusijos tyrimų programą, skirtą viršgarsiniams skrydžiams. Šiam skrydžiui pakilo pats paskutinis kada nors pagamintas „Tu-144“, ore praleidęs tik 82 valandas. Jis 27 kartus praskrido netoli Maskvos, kol ši programa dėl lėšų stokos buvo įšaldyta.

A. Tupolevas kurį laiką puoselėjo mintį kurti „Tu-144“ įpėdinį, pavadinimu „Tu-244“, bet nė vienas iš jų taip ir neišvydo dienos šviesos.

Paskutinis pačių „Concorde“ skrydis įvyko 2003 metais, bet jį temdė 2000 metais įvykusi tragiška katastrofa, per kurią prie Paryžiaus – netoli tos vietos, kur sudužo pirmasis „Tu-144“ – žuvo 113 žmonių.

Nuo to karto buvo siūloma ir daugiau viršgarsinių lėktuvų, bet nė vienas iš jų nebuvo pradėtas gaminti. „Artimiausiu metu nematau tam paklausos. Interneto ir vaizdo konferencijų tikruoju laiku amžiuje nėra reikalo verslo tikslais itin greitai kažkur nukeliauti“, – sako I. Grinbergas.

„Gaila, kad „Tu-144“ ir „Concorde“ paliko padanges. Nepaisant ekonominių suvaržymų ir pamatinių poreikių, žmonėms reikia svajonės, pavyzdžiui, patogios kelionės viršgarsiniu greičiu. Ne pati blogiausia svajonė, manau“, – pridūrė jis.

Komentarai ()