Štai kaip viskas prasidėjo: svarbiausi pirmieji kartai aviacijos istorijoje (1 dalis)  ()

Žmogus gali bėgti, kopti, plaukti, nardyti, tačiau be pagalbos jis niekada neskris. Tai gali būti viena iš priežasčių dėl ko aviacija daugeliui sukelia susižavėjimą. Gali būti sunku patikėti, tačiau pirmieji atlikti skrydžiai smarkiai lenkia automobilizmo atsiradimo istoriją. Tačiau jei važiavimas automobiliu daugeliui tapo kasdienybe, skrydžiai išlieka gana retu įvykiu. Tad susipažinkime su dalimi svarbių atsitikimų dangaus užkariavimo srityje.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Pirmasis oro baliono skrydis

1783 m. Prancūzija, Žakas ir Žozefas Mongolfje viešai pademonstravo savo sukurtą oro balioną. Broliai tikėjo, kad karštas oras gali pakelti nuo žemės sunkius daiktus ar net žmones. Tereikėjo rasti geras medžiagas ir tinkamus įrenginius tam atlikti. Daug eksperimentavę broliai rado būdą kaip išlaikyti karštą orą kiek ilgiau: medžiaginis balionas iš vidaus būdavo padengiamas keliais popieriaus sluoksniais. Atsiradę papildomi sluoksniai padėdavo karštam orui ilgiau nepabėgti iš baliono, bet kartu buvo kur kas lengvesni nei bandymai juos sukurti iš audinio. Tačiau net po tokių palengvinimų baliono svoris siekė kelis šimtus kilogramų.

Rugsėjo 19 d. įvyko garsusis skrydis iš Paryžiaus stebint karaliui ir 130 tūkstančių miestiečių su pirmaisiais „keleiviais“: avimi, antimi ir gaidžiu. Karšto oro balionas pavadintas „Le Reveillon“ (Žako draugo, popieriaus magnato Reveillono garbei) pakilo iš Versalio rūmų. Kaip rašo įvykio liudininkai, pirmą valandą po pietų patrankos šūvis paskelbė apie pradedamą bandymą. Gyvūnai buvo suleisti į virvėmis prie baliono pritvirtintą krepšį, o greitai ir pats išradimas, aidint griausmingoms ovacijoms pradėjo kopti į dangų. Skrydis truko maždaug aštuonias minutes. Galėjo jis būti ir ilgesnis, bet balionas praplyšo, nors net tokios būklės nuskrido apie 3,5 kilometrų.

Tais pačiais metais žmonės ryžosi skristi. Žmonių valdomas skrydis įvyko lapkričio 21 dieną. Pirmaisiais tapo kalinys François Laurent d'Arlandes ir chemikas Jean-François Pilâtre de Rozier. Pastarasis įsiprašęs į skrydį per pažintis, tam kad visa pirmojo karto šlovė neatitektu vien kaliniams. Nereikia suprasti klaidingai, Rozieris nebuvo koks garbėtroška prašalaitis, jis dalyvavo ne viename Mongolfje baliono bandyme, jis atrinko gyvūnus į pirmąjį skrydį. Įsitikinęs, kad po skrydžio gyvūnai liko gyvi, jis įrodė jog ir žmogus turi išgyventi pakilęs aukščiau nuo žemės. Iki tol tokia tikimybe daug kas abejojo.

Pirmasis vandeniliu užpildyto baliono skrydis

Jei broliai Mongolfje tikėjo atradę „Mongolfje dujas“, kurios kėlė jų balioną į orą (tebuvo karštas oras), kitas prancūzas tuo metu darbavosi prie kur kas moksliškesnių dujų panaudojimo. Žakas Čarlesas studijavo šimtmečiu ankščiau aprašytus izoterminius procesus (Boilio ir Marioto dėsnis), Boilio atrastas dujas, kurias vos keli metai prieš tai kitas mokslininkas Henris Kavendišas įrodė tikrai egzistuojančias. Brangiai išgaunamos, iš metalo ir rūgšties sąveikos, vandenilio dujos tikrai buvo labai lakios. Kaip jas išlaikyti ir panaudoti? Štai čia Čarlesas su broliais Robertais sugalvojo panaudoti gumos ir terpentino mišinį, sukurti sukuriant daugybę sekcijų balionui, kurios tartum maži vokai prisipildydavo vandeniliu.

Pirmasis parodomasis demonstravimas vyko Paryžiuje, 1783 metų rugpjūčio 27 d., stebint miniai žiūrovų. Šis mažas balionas, vos 35 kubinių metrų tūrio galėjo pakelti tik maždaug 9 kg svorį. Tačiau norint prigaminti jo užpildymui pakankamą kiekį vandenilio, teko sunaudoti 250 kilogramų sieros rūgšties ir pusę tonos susmulkintos geležies. Paleistas iš Marso laukų balionas skrido apie 45 minutes bei nusileido Goneso kaimo laukuose. Maždaug  už 21 kilometro nuo paleidimo vietos. Vietiniai išvydę nusileidusią neatpažintą baidyklę ją sunaikino šakėmis ir peiliais.

Įsitikinę, kad išradimas veikia, Čarlesas tų pačių metų gruodžio 1 d. nusprendė skristi. Jis su savo bendrakeleiviu Nikolu Robertu įsėdo į 380 kubinių metrų dydžio vandeniliu užpildytą balioną. Pakilę iš Tuilerio rūmų stebint apie 400 tūkstančių žiūrovų (reikėjo sumokėti simbolinį mokestį už galimybę stebėti pakilimą) jie skrido daugiau kaip dvi valandas. Padedant smėlio maišų balastams, jie sugebėjo išlaikyti pastovų apie 550 metrų aukštį skrydžio metu. Nusileido už trisdešimt šešių kilometrų.

Vėliau buvo nuspręsta dar kartą tądien kilti balionu. Kilo tik Čarlesas. Jis sugebėjo pakilti į  maždaug trijų kilometrų aukštį bei po to sėkmingai nusileisti. Tai buvo pirmasis užfiksuotas vienui vieno asmens valdomas skrydis pasaulyje.

 

 

Pirmasis skrydis dirižabliu

Skirtingai negu oro balionas, tai pažangesnė transporto priemonė. Keliamoji galia ne karštas oras, o vandenilio dujomis užpildytas balionas. Jo forma yra cigaro arba lietuviams labiau atpažįstamo cepelino išvaizdos balionas. Taip pat ši transporto priemonė turi varomąją jėgą. Pirmasis dirižablis naudojo garo variklį sujungta su propeleriu.

Teisybės vardan, Henris Gifardas pats nesugalvojo dirižablio. Dizainą jis nusižiūrėjo nuo dviem metais ankščiau Pjero Džuljeno sukonstruoto ir pademonstruoto maketo. Pastarasis jį sukonstravo remdamasis keliais metais ankščiau sugalvota futuristine mintimi sukurti net 80 vyrų galintį gabenti balioną. Tai padarė generolas Žanas Baptistas Meusnier, kuriam ir priskiriama „cigaro formos baliono“ idėja. Tačiau tik Gifardas šias idėjas realizavo papildydamas jas sumontuotu varikliu. Taip orlaivis turėjo būti manevringesnis bei turėjo turėti galimybę skristi kur nori pats, o ne neša vėjas.

Sukonstruotas 44 metrų ilgio ir 3200 kubinių metrų talpos „cigaras“ svėrė vos 180 kg. Dar beveik tiek pat svėrė variklis ir jam reikalingas kuras. 1852 m. rugsėjo  24 d. jis pakilo iš hipodromo Paryžiuje, nuskrido 27 kilometrus per tris valandas. Skrydžio metu konstruktorius demonstravo dirižablio galimybes manevruoti. Jos buvo kuklios, viso labo lėti apskriti  posūkiai.  Manevravimui buvo panaudotas trikampę burę primenantis audinio gabalas įtaisytas dirižablio gale. Tačiau tuo pačiu maršrutu atgal grįžti nepavyko, variklio galios (apie 3 AG), neužteko skristi prieš vėją.

Skrydis buvo sėkmingas, o jo autorius 1863 m. buvo įvertintas „legionieriaus garbės medaliu“, pačiu aukščiausiu apdovanojimu teikiamu Prancūzijoje. Vis tik prireikė dar daug laiko dirižablį paversti pilnai valdomu aerostatu. To Giffardui jau nebe pavyko padaryti.

 

Parengė Arnas Mulokas

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Arnas Mulokas
(38)
(1)
(37)

Komentarai ()

Susijusios žymos: