Mokslininko pagrindinis tyrimų objektas – regėjimas. Jis bando išsiaiškinti, kokie smegenų procesai leidžia žmogui iš gaunamos informacijos išskirti daiktus, žmones ir suvokti aplinką.

J. Kubilius taip pat mano, kad reikia labai daug investuoti į švietimą, kad studentams būtų daugiau paskatų daryti mokslinius tyrimus.

- Paaiškinkite, ką reiškia jūsų išsakyta mintis, kad kuo daugiau už mus turėtų padaryti mašinos?

- Grįžęs iš darbo aš gaminu valgį, valau namus, tvarkau drabužius, lyginu. Kokia nesąmonė. Arba pasižiūriu į savo mamą – jai ant pečių visa namų ūkio našta. Kokia to logika? Aš dar net nesu mokslų daktaras, tačiau jau tiek investavau į savo protą, bet pusę dienos praleidžiu tvarkydamas tokius reikalus, kurie galėtų būti automatizuoti.

O tam net nereikia įdėti daug pastangų. Tereikia padaryti robotą, kuris kažką galėtų daryti, tai nėra taip sunku. Pavyzdžiui, yra „Google“ mašina, kuri važiuoja. Tam, kad važiuotum, reikia matyti, o ji nemato. Tačiau ji važiuoja, avarijų nedaro, jai vairuotojo nereikia. Ką žmonės sako? „Ne, juk čia mašina, pati save vairuoja, tai pavojinga“. O kai tu girtas važiuoji, tai jau nepavojinga?

Žmonės mašinų nemėgsta, ir todėl jos neplinta. Dėl to į jų kūrimą neinvestuojama nei pakankamai proto, nei pajėgumo. Jei padarai jas žavias, visi jų nori. Galima sukurti tokias mašinas, kurios už mus galėtų daug ką daryti.

Pavyzdžiui, yra namas, jame daug rozečių. Turi vaiką, nori rozetes atjungti, kad vaikas neįkištų ten pirštų. Arba išėjai ir nežinai, ar išjungei elektrinę plytelę. Norėtum tai kontroliuoti internetu. Ar tai sunku padaryti? Gal taip ir yra, bet nei aš, nei jūs to neturite, tai brangu. Žmonės to nenori, nes gali sugesti. Įsivaizduokite, sugenda automatinė mašina. Nieks jų neperka, nes jei suges, negalėsi lango atidaryti. O kai mašina mechaninė, atsuksi ir viskas. Elektronika yra tokia, kad jos nesuprantam, mašinų nemylime, nes jos nėra tokios kaip mes, mes jomis nepasitikime. Padarykite jas tokias kaip mes, visi važinės automatiniais automobiliais.

- Ar tai reiškia, kad žmonės turėtų labiau domėtis smegenų procesais, kad suprastų, kaip geriau tas mašinas sukurti?

- Tai būtų klaidinga, nes negali pasakyti žmogui, ką jis turi daryti. Bet jos turi būti sukurtos taip, kad jų natūraliai norėtum. Tiems, kuriems neįdomu, jiems ir neturi būti įdomu. Bet tiems, kurie jas kuria, turi būti įdomu, kaip padaryti, kad joms patiktų ir mums. Jau dabar daromi vartotojų įpročių tyrimai ir bandoma nustatyti, patiks ar ne, tačiau šuo ne ten pakastas. Reikia iš karto laikytis principų, artimesnių mums, o ne mašinų pasauliui, kuris yra kitoks negu mes.

- Ką paprastas žmogus galėtų žinoti apie smegenis, ko nežinojo anksčiau?

- Pasakysiu, kas įdomu man pačiam. Kalbėsiu apie regą, nes konkrečiai ją tiriu. Atrodo, kad matyti taip lengva, tam nereikia jokių pastangų, bet niekas nesugeba padaryti mašinos, kuri iš tiesų galėtų matyti. Net tirdami smegenis nesugebame suvokti, kaip jos leidžia mums matyti. Aš negaliu suprasti, kaip toks paprastas procesas gali būti toks sudėtingas.

- Tad ar kada nors bus sukurta tokia mašina, kuri galės pakeisti matymą?

- Aišku. Manau, kad tai nutiks jau gana greitai, už kokių 20 metų. Jau minėjau „Google“ mašiną. Ji nemato, bet ji gali vairuoti. Manau, jos veikimo principai yra kitokie. Tačiau tai, kad mokslininkai apsikritai sugebėjo sukurti tokią vairuojančią mašiną, man tai yra didžiulis technologinis poslinkis.

- Bet jūs šios konkrečios srities studijuoti išvykote į kitas šalis. Kaip jums atrodo, ar turint kokį labai specifinį susidomėjimo lauką, įmanoma savo mėgstamą sritį plėtoti Lietuvoje?

- Aš išvažiavau ne smegenų mokslų studijuoti. Aš baigiau Masačusetso technologijų institutą. Ten važiavau studijuoti dėl aukšto universiteto lygio ir dėl to, kad mane ten priėmė. Ar Lietuvoje būtų galima taip pat save realizuoti, jeigu nori daugiau? Ne. Kaip gali Lietuvos universitetas prilygti pačiam geriausiam pasaulio universitetui? Žinoma, kad negali, tai nelogiška. Dėl to visi važiuoja į Kembridžą, į Harvardą ir ten sėdi. Ten jie gali sukurti daugiau, nei gali čia.

- Ar ketinate grįžti?

Aš ketinu grįžti, bet ne dėl tų priežasčių. Kodėl normalūs žmonės grįžta, kodėl jie juda? Jie nori pinigų, nori save realizuoti. Lietuva maža, nėra čia tų pinigų, jų yra tik kelioms veikloms. Žmonės, kuriuos sutiksi, jie tavęs dažniausiai neįkvėps. Idėjų mažai. Dėl to važiuoji ten, kur geriau. Ir kam tau grįžti? Nesuprantu, kodėl reikėtų grįžti. Bet man svarbūs kiti dalykai. Man reikia kažkur dėti savo potencialą, aš negaliu nieko nedaryti. Lietuvoje yra daug erdvės. Čia tuščia ir viskas labai jauna, dar nesubrendę. Tos struktūros, kurias turime Lietuvoje, jos nepatvarios. Tu pastumi, ir jos palinksta pagal tave. Aišku, tai emigranto požiūris. Kurie su tuo susidūrė Lietuvoje, žino, kaip sunku prasimušti pro tą žmonių požiūrį, kad mums nereikia, mes nenorime, mes nieko nenorime keisti. Žinoma, yra sunku, bet iš principo yra daug vietos veikti tai, kas tau patinka.

- Ką aš veikčiau Belgijoje? Karjera, viskas aišku. Tu bandai ten prasimušti, kad būtum mokslininkams, kad gautum vietą. Ir tas yra fiksuota. Tai man nėra įdomu. Man įdomiau kažkaip kitaip, kažką kitą paveikti.

- Ką reikia daryti, kad jauni žmonės rinktųsi labiau su mokslu susijusius dalykus, ar to iš viso reikia?

- Aišku, kad reikia. Visuomenė turi būti išsilavinusi. Jei to nenorite, tuomet bus kaip Lietuvoje. Aš tikiu, kad esmė yra žmogaus galvoje. Man kūnas taip nerūpi, aš akcentuoju vertę, kuri yra smegenyse. Išsilavinusios visuomenės reikia. Bet kaip tą skatinti? Mokykloje moksleivius labai prižiūri – mokytojai, olimpiados, Nacionalinė moksleivių akademija, kurioje aš irgi dėstau. Yra daug dalykų, kur jie gali pasireikšti ir  savo potencialą įgyvendinti. Pereiname į universitetą, ir tavęs ten niekam nereikia. Kai žmonės pasijunta nereikalingi, tada jie nenori toliau tęsti tų studijų. Nes nebūna taip, kad žinai, jog nori daryti tą ar aną. Būna taip, kad pradedi daryti ir matai, kad tai labai neįdomu.

Kiek mano doktorantūra man yra įdomi? Ji neįdomi. Bet aš ten paskaitą skaitau, šen skaitau, galvoju ir matau prasmę. Tačiau daugumai žmonių tame moksle sunku rasti prasmę, nes nėra galutinio produkto. Tai labai sunku. Dėl to daug žmonių nusivilia. Studento niekam nereikia. Studentas eina dirbti. Pradeda dirbti programuotoju, kurti interneto svetaines. Jis galėtų sukurti man smegenų modelį, bet jis kuria kažkokią svetainę. Aš irgi moku sukurti svetainę. Ir kas iš to? Nieko iš to. Ne mano darbas yra kurti svetaines. Tai mašinos darbas. O tavo darbas – sukurti mašiną, kuri kurtų interneto svetaines.

- Tai kaip tada išnaudoti potencialą, kuris, regis, kažkur slypi?

- Reikia mylėti studentus. O kaip mylėti? Kadangi Premjeras [Andrius Kubilius] yra mano bendrapavardis, aš išdėstysiu, ką reikia daryti. Reikia daug investuoti į švietimą, ir viskas. Jei profesorius jaučiasi reikalingas, jei į jį žiūrima su pagarba, jis bus „kietesnis“. Nebus taip, kad esamas profesorius staiga pasikeis, aš turiu omenyje tuos naujus žmones, kurie ateina. Jei jie jaučia, kad jų indėlis vertinamas, patys geriausi žmonės ten ir eis. O jeigu dar pinigų duos. Tu neisi už kokius 2 tūkst. interneto puslapį kurti, jeigu tau siūlo 5 tūkstančius, kad tu dėstytum studentams.

- Jūsų senelis taip pat buvo žinomas mokslininkas, matematikas. Kai šventė 90 metų jubiliejų, interviu jis sakė: „Iš to mano anūko gal kas ir išeis“. Ar senelis jus įkvėpė susidomėti mokslui?

- Ne, mokslu susidomėjau tik todėl, kad gyvenau mokslinėje aplinkoje. Senelio aplinkoje buvo daug mokslininkų, tėvai buvo mokslininkai. Buvo akivaizdu, kad užaugęs busiu profesoriumi. Vienintelė problema – kokio dalyko. To lig šiol nežinau.

- Atsidūrėte tokioje aplinkoje, kurioje buvo neįmanoma būti kuo nors kitu.

- Buvo sunku. Vaidinau teatre, gerai sekėsi, bet tai visai kas kita. Mano smegenys veikė kaip mokslininko. Negaliu nuo to pabėgti. Menas irgi yra tikslusis mokslas, bet kitaip. Ten pinigų mažiau. Už juos nepragyvensi.

Pokalbis skambėjo LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“.