Viešai netrūksta diskusijų, ar nuo rusiškų energijos šaltinių visiškai priklausoma Vokietija pakankamai greitai daro reikalingus pokyčius. Kritikos Lietuvos sąjungininkė susilaukia įvairiais klausimais – dėl energetikos politikos, ginkluotės bei kitos paramos tiekimo Ukrainai, ankstesnių savo sprendimų. Visgi, pasak ilgamečių politikų, nors tokie pokyčiai nebūna labai lengvi, karo Ukrainoje metu ryškėja, kas yra tikrieji agresorės draugai ir priešai.

Apie įvairių valstybių ryšius su karą Ukrainoje pradėjusia Rusija antradienį laidoje „Delfi tema“ kalbėjo ekspremjeras Gediminas Kirkilas ir buvęs užsienio reikalų ministras, Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) narys Audronius Ažubalis.

Ar Vokietija keičiasi pakankamai greitai?

G. Kirkilo teigimu, Rusijos praktika naudoti energetiką kaip šantažo priemonę yra sena – Lietuva tą patyrė jau 2006 metais, kai Rusija netikėtai nusprendė „remontuoti“ „Družba“ naftotiekį.

„Jie nuolat naudoja šiuos instrumentus. Visiškai akivaizdu, kad tol, kol Europa, Vokietija bus taip smarkiai priklausomi nuo dujų arba naftos tiekimo, tol tokie dalykai bus. Aš ypatingai nesistebiu“, – sakė buvęs premjeras.

Dabar Vokietija, pasak jo, mėgina išlošti šiek tiek laiko.

„Vis tiek supranta, kad anksčiau ar vėliau ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai persitvarkyti bei iš esmės atsisakyti tokios priklausomybės, jei ne visiškai atsisakyti rusiškų dujų arba naftos. Šiuo atveju nepulčiau labai smerkti Vokietijos – ji kol kas bando laimėti laiko ir dėl to priimami tokie (...) sprendimai“, – sakė G. Kirkilas.

Kitas laidos dalyvis – A. Ažubalis – pastebėjo, kad Vokietija jau dabar daro tam tikras nuolaidas Rusijai.

„Vokietijai daro įtaką Rusija, todėl, kad jeigu ES importuoja maždaug 40 proc. viso reikiamo kiekio dujų iš Rusijos, tai supraskite, kokia tai yra priklausomybė. Bet ta priklausomybė neatsirado per dieną. Tai buvo nuoseklus Vokietijos Rytų politikos įgyvendinimas – pigūs resursai iš Rusijos ir tų resursų dėka didinama Vokietijos ir jos gyventojų ekonominė galia. Tai labai paprasta, labai siaura, labai egoistiška politika, kuri vyko ne vieną dešimtmetį“, – konstatavo URK narys, akcentavęs, kad tie pokyčiai, kurie vyksta Vokietijos politikoje šiais klausimais, pasak jo, vyksta tiesiog per lėtai.

Visgi A. Ažubalis akcentavo suprantantis, kad tokie tempai kartu yra ir paaiškinami, nes atsijungti nuo rusiškos energetikos šaltinių, kai esi stipriai nuo jų priklausomas, sudėtinga.

„Štai šiais metais Europa sumokės 100 mlrd. dolerių Rusijai už dujas. Paskui mes stebimės – kaip taip Rusija, nepaisant visų sankcijų, vis tik geba tęsti karą Ukrainoje? – Tai ir geba: tos valstybės, kurios perka dujas iš Rusijos, finansuoja Rusijos agresiją Ukrainoje“, – apibendrino jis.

Laiką Vakarai ir Ukraina skaičiuoja skirtingai: Berlynas balansuoja

A. Ažubalis atkreipė dėmesį, kad laiką Vakarai ir ukrainiečiai skaičiuoja skirtingai: jei, kai kurių mūsų apžvalgininkų akimis, pokyčiai vyksta greitai, tai ukrainiečių akimis – „vėžlio greičiu“, nes tuo metu žūsta jų piliečiai.

„Mes matome tas pastangas, norą mažinti (priklausomybę). Aš manau, kad labai didelį smūgį Rusija gaus metų pabaigoje, kai naftos importas iš Rusijos į ES sumažės ir liks tik apie 15-20 proc., jei bus laikomasi sankcijų ir Europos Vadovų Taryboje sutartų pozicijų. Čia Rusija vis tiek gaus, tik gaus ne taip greitai“, – sakė buvęs užsienio reikalų ministras.

G. Kirkilas laidoje taip pat konstatavo, kad Berlynas balansuoja tarp savo ir bendrų Vakarų interesų, o tokia jų politika buvo ilgą laiką.

„Man atrodo, kad palyginus su tuo, ko mes tikėjomės ir kokia politika buvo iki tol, tai kancleris Scholzas padarė gana stiprius pakeitimus. Jei pažiūrėsime į finansinę paramą Ukrainai, tai vis tik Vokietija teikia didelę paramą.

Kitas dalykas – mes ne viską žinome apie ginklų tiekimą. Bent jau vokiečiai sako, kad jie nenori tos informacijos skelbti. Šiuo požiūriu ar nepulčiau labai smerkti Vokietijos, kaip pas mus labai įprasta“, – kalbėjo buvęs premjeras.

Jis atkreipė dėmesį ir į Lietuvos interesą vietoje bataliono turėti dislokuotą brigadą, vadovaujamą vokiečių karių, bei akcentavo, kad Vokietija – itin svarbi mūsų šalies sąjungininkė.

„Aš apskritai galvoju, kad Rusijai visiškai nerūpi kaliningradiečiai – ar jie gaus cemento ir dar ko nors. Juo labiau, kad jie turi ir kitus kelius, ir tai labai mažas kiekis, bet jiems labai naudingas Kaliningrado tranzito konfliktas – būtent tikintis mus supykdyti su Vokietija. Šito išleisti iš akių mūsų politikai – prezidentas, Vyriausybė – tikrai negali ir turi labai įdėmiai visuomet stebėti šiuos veiksmus bei konsultuotis su Vokietija“, – paaiškino G. Kirkilas, atkreipęs dėmesį ir į skirtingas nuomones Vokietijos vyriausybės viduje.

Į G. Kirkilo pastebėjimą dėl sąjungininkų bataliono, sureagavo A. Ažubalis.

„Čia yra NATO batalionas, jei Vokietija dar yra NATO narė. (…) Tai NATO pajėgos. Čia didelis klaustukas – kodėl NATO centrinė vadovybė užleido iniciatyvą dvišaliams santykiams. Tada nekiltų klausimų, kad čia vokiečiai įsižeis, nekritikuokime jų“, – kalbėjo politikas.

Staigus atominės energetikos atsisakymas – Vokietijos klaida?

Buvęs premjeras laidos metu taip pat priminė, kad Vokietija prieš kelis metus labai staigiai sustabdė savo atomines elektrines, dėl ko jai teko „sėsti ant rusiškų dujų adatos“.

„Pakeisti situaciją galima tik išplėtus SGD terminalų infrastruktūrą, taip pat – apskritai dujotiekių infrastruktūrą, galbūt ateityje tai bus dujotiekiai ir iš Ukrainos, bet tokie dalykai per vieną dieną neišsprendžiami“, – sakė G. Kirkilas.

Kalbėdamas šia tema A. Ažubalis iškėlė klausimą, kodėl Vokietija atsisako pratęsti trijų atominių elektrinių, kurios dabar veikia, veiklą.

„Pratęskite jų buvimą. Vietoje to: „ne, mes atidarysime anglimi kūrenamas“. Gerai, atdarykite jas, bet ir šias pratęskite. Vokietijos politika – ar čia koalicijos dėka, kad ji tokia marga, bet ji labai nevientisa, kartais valstybės veikėjai prieštarauja vienas kitam. Vokietijoje tai yra tam tikras verdantis katilas, bandant atsiriboti nuo Rytų politikos, kuri, kaip dabar matome, yra pragaištinga visai Europai“, – kalbėjo Seimo URK narys.

G. Kirkilas neslėpė besiviliantis, kad Europa nepalūš, atsilaikys Kremliaus šantažui ir neims švelninti Rusijai įvestų sankcijų.

„Dabartinėje situacijoje, stebint šį, ypatingai žiaurų ir beprasmį karą, (…) nemanau, kad Europos valia sankcijoms susilpnėtų, tačiau mes – Baltijos valstybės, Lenkija ir kitos šalys – turime įdėmiai visa tai stebėti.

Šiuo metu ES pirmininkauja Čekija, kas yra labai gerai – Čekija turi labai aiškią poziciją. Tikiuosi, kad per savo pirmininkavimą ji tą dėmesį sankcijoms tikrai išlaikys“, – teigė pašnekovas.

Kazachstanas: Kremliaus draugas ar jau nebe?

Pirmadienį pasirodė žinios, kad Rusija atšaukia savo sprendimą stabdyti naftos terminalo prie Juodosios jūros veiklą, tačiau Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas buvo nurodęs ieškoti alternatyvių naftos tiekimo maršrutų, aplenkiant Rusiją ir stiprinti bei plėtoti uostų veiklą.

Prieš tai buvo skelbta, kad Kazachstanas nepripažintų vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų. G. Kirkilo manymu, Kazachstanas suprato, kad partnerystė su Rusija šaliai nieko gero neduoda.

„Kazachstanas yra pakankamai resursų turinti šalis. Kodėl jai būtinai tais resursais reikia dalintis su Rusija ir dar būti politiškai priklausomais? Panašu, kad visgi Tokajevas bando sukti europine kryptimi, nenori būti tiek priklausomas nuo Rusijos, nors dar yra toje vadinamoje sąjungoje (NVS – Nepriklausomų valstybių sandraugoje – aut.p.)“, – komentavo ekspremjeras.

Be to Kazachstanas, kaip priminė laidos dalyvis, sustabdė valiutų komitetą, per kurį, anot G. Kirkilo, tikriausiai buvo planuojama ateityje Kazachstane įvesti rublį.

„Jau nekalbant apie Donecko ir Luhansko respublikas, kur (Tokajevas) tiesiai šviesiai Putino, visos publikos akivaizdoje pavadino kvazi-dariniais – ir labai teisingai. Reikia turėti galvoje, kad Tokajevas vis tik yra pakankamas intelektualas, jis tikrai atspindi kazachų nacionalistus gerąja prasme“, – sakė pašnekovas.

Jo teigimu, šalies sostinė buvo perkelta iš Almatos ne vien dėl buvusio prezidento Nursultano Nazarbajevo, bet ir dėl to, kad Almatoje gyvena labai daug rusų.

„Čia buvo labai aiškus politinis sprendimas, todėl Tokajevas mato perspektyvas ir aš manau, kad jis tai daro teisingai“, – kalbėjo G. Kirkilas.

Turkijos ir Irano ryšiai su Rusija

A. Ažubalis, kalbėdamas apie Turkijos poziciją, priminė, jog šalis galiausiai, nors grasino priešingai, pritarė Suomijos ir Švedijos narystei NATO aljanso viršūnių susitikime Madride.

„Aš manau, kad pakankama Vakarų įtaka atsispindėjo Madrido viršūnių susitikime, kada Turkija po labai karingų pareiškimų nusileido ir sutiko neprieštarauti Suomijos bei Švedijos narystei“, – buvęs ministras.

Tai, pasak jo, rodo, kad Vakarai gali ir turi kalbėtis su Turkija, kurios interesus taip pat reikėtų bandyti suprasti geriau.

„Mes iš tikrųjų mažai žinome ir mažai domimės Turkija. Kalbame apie Erdoganą: jis toks ir kitoks, bet kas iš tikrųjų yra PGK – kas yra kurdų organizacija, kokie jos teroristiniai išpuoliai paskutiniu metu buvo Turkijoje, koks jos europinis ir pasaulinis tinklas, kas jį finansuoja?

Visi šie dalykai mums kažkaip praslysta pro šalį. Gal, jei tuo susidomėtume ir tą padaryti padėtų žiniasklaida, kitaip žiūrėtume ir į Turkijos veiksmus? Turkija, kaip bet kuri normali valstybė, saugo savo vientisumą“, – kalbėjo A. Ažubalis.

Tad, kaip pasakojo Seimo narys, turkai, įžvelgdami grėsmę dėl kurdų, bando laviruoti ir tarptautinėje politikoje.

„Jie kovoja Sirijoje prieš kurdus, rengia atitinkamus išpuolius, Sirijoje yra Rusija, yra Vakarų pajėgų – su visais šiais dydžiais reikia skaitytis, reikia laviruoti. Turkija tą ir daro. Kiek sėkmingai – sunku pasakyti, bet jos elgesys Madrido susitikime man atspindėjo, kurioje pusėje Turkija iš tikrųjų yra“, – sakė A. Ažubalis.

Apie Turkiją, kaip A. Ažubalis, panašiai kalbėjo ir G. Kirkilas, kuris priminė, kad turkai daug yra padėję Lietuvai, kai Lietuva buvo kandidatė į NATO.

„Taip pat turkai mums labai padėjo išlaikyti oro policijos misiją. Ne visos šalys čia norėjo dalyvauti, Turkija dalyvavo. Todėl iš tikrųjų su tokia šalimi kaip Turkija, kuri, beje, yra ir tam tikra atsvara Iranui, reikia dirbti daug įdėmiau, ir daug stipriau atsižvelgti ir į jų interesus“, – sakė laidos dalyvis.

Baltieji rūmai paskelbė, kad Iranas planuoja perduoti Rusijai šimtus bepiločių orlaivių, įskaitant kovinius dronus, reikalingus karui bei treniruoti rusų karius. G. Kirkilas tai aiškino Irano bandymu ieškoti draugų, kuris remiasi šalies bendru „antiameriškumu“.

„Šiuo atveju Rusija labai tinka. Aš nežinau, ar jie bus pajėgūs tiekti tiek dronų, kiek rašoma spaudoje, bet vis tik tokioje situacijoje visuomet tiek Rusija, tiek pats Iranas ieško kažkokių kitokių sąjungininkų ir jie tai darys“, – komentavo ekspremjeras.

Komentarai ()