Tradiciniai Maskvos sąjungininkai Vidurio Azijoje tyliai žengia žingsnius, greičiausiai kaip reikiant nuliūdinsiančius Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Kazachstano prezidentas savo kalbą pradėjo nuo patarlės. „Geri santykiai su kaimynais – garantuotas saugumas“, pareiškė buvęs užsienio reikalų ministras Kasymas Žomartas Tokajevas, garsėjantis puikiais derybų įgūdžiais. Bet tai, ką jis pasakė paskui, gali kaip reikiant pakenkti Kazachstano santykiams su milžine šiaurine kaimyne, skelbia „Al Jazeera“.

K. Tokajevas davė nurodymų savo valdžiai padėti dešimtims tūkstančių rusų, užplūdusių jo šalį dėl skubotos ir chaotiškos dalinės mobilizacijos, kurią dėl karo Ukrainoje paskelbė Rusija.

Nuo rugsėjo 21-osios, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pranešė apie mobilizacijos pradžią, anot Kazachstano vidaus reikalų ministro, į šalį atvyko 100 tūkst. rusų.

„Dauguma jų priversti bėgti dėl beviltiškos situacijos. O mes turime jais pasirūpinti ir užtikrinti jų saugumą, tokia mūsų pareiga“, – sakė K. Tokajevas.

Ši buvusi sovietinė ir praktiškai išskirtinai musulmoniška Vidurio Azijos valstybė daug dešimtmečių buvo pagrindinis darbo migrantų šaltinis. Kai kurie skundžiasi Rusijoje susiduriantys su ksenofobija ir nepasitenkinimu Rusijos policijos ir darbdavių elgesiu.

Vidurio Azijoje taip pat gyvena ir nemažai etninių rusų, kurių protėviai, Maskvai siekiant vystyti regioną, ten persikėlė dar sovietiniais laikais.

Pastarosiomis dienomis Vidurio Azijos valstybių valdžios uždegė šviesą naujai pabėgėlių iš Rusijos bangai, tačiau smerkti Rusijos karo Ukrainoje neskuba. Kazachstanas – vienintelė išimtis.

Pirmadienį Kazachstano užsienio reikalų ministerija pranešė nepripažinsianti okupuotuose Ukrainos regionuose surengtų „referendumų“, nutiesusių kelią jų aneksijai, kurios su džiaugsmu ėmėsi Maskva.
K. Tokajevas birželį V. Putinui pareiškė, kad jo vyriausybė neseks Maskvos pavyzdžiu ir nepripažins separatistinių darinių Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose „nepriklausomybės“.

Kazachstano vidaus reikalų ministerijos teigimu, ekstradicija gresia tik į tarptautinį ieškomų asmenų sąrašą įtrauktiems rusams.

„Tai, kad jų ieško Rusijos kariniai komisariatai, tikrai nėra pakankama priežastis ekstradicijai“, – dar antradienį patikino Kazachstano vidaus reikalų ministerijos vadovas Maratas Achmetžanovas.

Į Kazachstaną atvykstančiųjų skaičius auga kiekvieną minutę, nes, žmogaus teisių gynėjų ir nepriklausomos žiniasklaidos teigimu, mobilizacijos taikinyje atsidūrę rusai į frontą siunčiami be jokios pasirengimo.

„Jie nedalyvauja jokiose pratybose, nebūna jokios medikų patikros, jokių mokymų“, – antradienį skelbė Rusijos žmogaus teisių gynimo grupė „Pervyj Otdel“.

Kazachstanas leidžia rusams kirsti šalies sienas ir neturint užsieniui skirto paso. Didžioji dalis atvyksta per sausumos sieną, besidriekiančią 7644 kilometrus.

Dešimtyje pasienio postų įstrigę tūkstančiai automobilių ir autobusų, laukti jiems tenka nuo trijų valandų iki trijų dienų, teigia pasienį stebintus aktyvistai.

Gauti skrydžių bilietų – neįmanoma misija.

„Galima gauti nebent traukinio bilietą į Kyzylordą“ – sako universitete studijuojantį sūnų auginantis rusas iš Maskvos apie pietinį Kazachstano miestą.

Viešbučiai, hosteliai ir privatūs nuomojami būstai šiauriniame Kazachstane tiek užpildyti, kad pasienio Oralo miesto kino teatro savininkė atsidūrė vietos žiniasklaidos dėmesio centre, leidusi benamiams rusams nakvoti teatre už dyką.

Atvykėlius labai lengva atpažinti.

„Jie visur. Gali juos atskirti iš akcento, iš to, kaip pasimetę blaškosi aplink“, – „Al Jazeera“ sakė Kazachstano Almatos mieste gyvenantis programinės įrangos vystytojas Borisas Nepomniaščas.

Nors Kazachstane ir gyvena didžiausia etninių rusų populiacija Vidurio Azijoje, dauguma naujų atvykėlių šią šalį laiko tik laikinu prieglobsčiu kol gaus skrydžių bilietų į kitas valstybes, kur masina galimai didesnės perspektyvos.

Vakarų įvestos sankcijos kaip reikiant sumažino Rusijoje veikiančių skrydžių bendrovių skaičių – ir į neregėtas aukštumas iškėlė bilietų kainas.

„Galimybė rusams iš mūsų išskristi į kitas šalis yra viena iš priežasčių, kodėl pas mums atvyksta tiek imigrantų“, – paaiškina migracijos pareigūnas Aslanas Atalykovas.

Du trečdaliai iš 100 tūkst. atvykėlių jau išvyko, ir tik vos 8 tūkst. gavo mokesčių mokėtojo numerį, reikalingą čia atsidaryti banko sąskaitą ar gauti laikiną leidimą gyventi šalyje, remdamasis vidaus reikalų ministerijos duomenimis informuoja Orda.kz.

Dalis jau persikėlė į Uzbekistaną, daugiausiai gyventojų visoje Vidurio Azijoje turintį Kazachstano kaimyną, ir desperatiškai ieško, kur apsistoti.

„Aš su tokiu antplūdžiu nesusitvarkau“, – sako meno galeriją Uzbekistano sostinėje Taškente turintis Timuras Karpovas, jau padėjęs dešimtims rusų, atvykusių, kai Ukrainoje prasidėjo kruvinas karas.

„Persikėliau pas tėvus, nes mano bute dabar gyvena dvi atvykėlių šeimos“, – prisipažįsta reklamos srityje dirbantis Aleksejus.

Tik kai prireikia išsakyti griežtą poziciją, pasipriešinti ar paprieštarauti Rusijos prezidentui, Uzbekistano valdžia žymiai atsargesnė nei kolegos iš Kazachstano. Uzbekistano prezidentas Šavkatas Mirzijajevas Rusijos karą Ukrainoje nei pasmerkė, nei išreiškė paramą Kremliui. Ir atleido Abudulazizą Komilovą, savo užsienio reikalų ministrą, kovą pareiškusį, kad Taškentas separatistinių pseudorespublikų nepripažįsta.

Galiausiai nė viena Vidurio Azijos valstybė nepripažino vadinamųjų „Luhansko Liaudies Respublikos“ ir „Donecko Liaudies Respublikos“.

„Taškentas kol kas tyli. O tai byloja perdėtą prezidento Mirzijajevo atsargumą, jo baimę sugadinti santykius su Maskva“, – sako Uzbekistane gimęs ekspertų grupės iš Londono „Due Diligence Central Asia“ vadovas Ališeras Ilchamovas.

„Vystydamas šalies užsienio politiką, jis balansuoja ant bailumo ir principų neturėjimo ribos“, – teigia ekspertas.

Visgi Uzbekistano dvasinių reikalų administracija – svarbiausias šalies organas, besirūpinantis religiniais reikalais, rugsėjo 23 dieną parengė fatvą, draudžiančią uzbekams dalyvauti kare. Šalies tylą galima paaiškinti ir baime, kad Rusija gali iš šalies išmesti per du milijonus ten dirbančių uzbekų.

Kremlius, norėdamas paspausti buvusių sovietinių valstybių valdžią, neretai imasi Rusijoje dirbančių jų piliečių masinių sulaikymų ir deportacijos.

Eiliniai uzbekai užjaučia Rusijos musulmoniškų ir turkiškai kalbančių regionų gyventojus, kuriems tenka priešintis priverstinei mobilizacijai.

„Remti Kremlių darosi vis labiau gėdinga, nes tai ne kas kita, o mūsų etninių ir religinių brolių išdavystė“, – „Al Jazeera“ sakė tinklaraštininkas iš Taškento Timuras Numanovas.

Nors autoritarinė Turkmėnija prieš daug metų ištrūko iš Kremliaus politinės orbitos ir neatveria savo sienų, likusios dvi Vidurio Azijos valstybės – Tadžikistanas ir Kirgizija – priklauso Maskvos dominuojamiems politiniams ir ekonominiams blokams.

Kaip ir Taškentas, jų valdžios paramos karui neišreiškė, tačiau nepuolė ir smerkti ar kritikuoti. O pabėgėliai plūsta ir pas juos.

Kirgizijos migracijos pareigūnai neskelbia, kiek rusų jau atvyko į šalį po rugsėjo 21-osios, tačiau „Telegram“ grupė „Welcome to Kyrgyzstan“ džiaugiasi augančių narių skaičiumi.

Tadžikistane, kurio gyventojų Rusijoje tiek daug, kad terminas „tadžikas“ daug metų šalyje trumparegiškai taikomas visiems be išimtiems atvykėliams darbininkams musulmonams, dabar gimsta anekdotai apie atvykstančius rusus.

Vienas iš jų perdarytas iš ksenofobų rusų skundų apie tadžikus taksi vairuotojus, kurie prastai kalba rusiškai ir nepažįsta miesto, po kurį važinėja.

„Vairuotojai iš Rusijos nepažįsta miesto ir nekalba tadžikų kalba“, – dabar juokaujame Dušanbėje.

Pabėgėliai iš Rusijos priversti pamiršti tai, ką kai kurie kritikai įvardija kaip imperialistinę aroganciją prieš buvusias sovietų valstybes, kurias dešimtmečius laikė „jaunesniais broliais“.

Republic.ru gegužę skelbiamas patarimų persikeliant į Vidurio Azijos šalis gidas prasideda žodžiais: „Metas nužudyti savo vidinį imperialistą – aišku, jeigu to dar nepadarėte“.

Taigi, pirmą kartą istorijoje Vidurio Azijoje apsistojo tiek daug opozicijai prijaučiančių Rusijos piliečių. Tik sunku prognozuoti, kaip jų buvimas pakeis galios pusiausvyrą regione ir pačioje Rusijoje, pastebi stebėtojai. Sunku kalbėti ir apie ilgalaikį poveikį ekonomikai, sako ekspertas iš „Carnegie Politika“ Temuras Umanovas.

„Situacija nei jauki, nei maloni, nes toks didelis skaičius atvykėlių atrodo kaip trumpalaikė galimybė pagerinti tam tikrus ekonominius rodiklius. Ilgalaikėje perspektyvoje jie ne kas kita, o našta, nes absoliučiai neaišku, kaip tie žmonės prisitaikys, susiras darbą ir taps nepriklausomi“, – sako ekspertas.

Komentarai (0)