Tačiau Rusija galiausiai atsigaus. Ir nors jos karinis silpnumas gali būti laikinas, Europos saugumo architektūros pokyčiai, kuriuos sukėlė jos invazija, nėra tokie. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje Maskva greičiausiai nuolat pritaikys savo karinę poziciją, reaguodama į NATO buvimą Suomijoje ir Švedijoje. Viename neseniai atliktame Suomijos tyrime teigiama, kad Rusija galiausiai atsakys į Suomijos ir Švedijos prisijungimą prie NATO suburdama savo pajėgas netoli Suomijos, nors ir ne tokio masto kaip Šaltojo karo metu. Autoriaus vertinimu, dėl Rusijos patirtų nuostolių Ukrainoje ir vėlavimų kuriant naujas pajėgas, labiausiai tikėtina, kad iki 2030-ųjų artimiausioje Suomijos teritorijoje karinės galios ženkliai nepadidės.

Kaip rodo Šoigu pareiškimai, Rusija, kai tik turės galimybę tai padaryti, sieks sustiprinti įprastinį atgrasymą savo šiaurės vakarų flange, todėl pagrįstai galima tikėtis tokių veiksmų kaip gynybos stiprinimas Kolos pusiasalio apylinkėse, taip pat sienos su Suomija stiprinimas Sankt Peterburgo srityje.

Tikėtina, kad Maskva šiaurės Europoje veiks agresyviau, kai bus atkurtos jos pajėgos, jei ne anksčiau. Dažnesnės provokuojančios oro pratybos prie Suomijos ir Švedijos sienų ar Vakarų laivų persekiojimas Barenco ir Baltijos jūrose galėtų būti nukreipti į NATO gynybos zondavimą ir aljanso įbauginimą, padedant Rusijai atgauti regioninį dominavimą.

Maskva gali sutelkti šiuos manevrus į strateginius taškus, tokius kaip Danijos sąsiauris ir vandenys aplink Gotlando, Bornholmo ir Alandų salas. Karinio meistriškumo demonstravimas gali pasitarnauti ir kaip dingstis patvirtinti atgijusį didžiosios valstybės statusą, kurį pakirto nesėkmingi Rusijos veiksmai Ukrainoje.

Tokios demonstracijos padidina nelaimingų atsitikimų, dėl kurių gali kilti konfliktas, riziką. Taip pat gana tikėtina, kad atsinaujins karinė grėsmė Baltijos šalims, kurios ilgai baiminosi Rusijos invazijos. Kita vertus, įstojus Švedijai ir Suomijai NATO bus lengviau apsaugoti Baltijos šalis, taip padidės gynybiniai pajėgumai ir atgrasymas regione bei prisidės prie regiono stabilumo Šiaurės Europoje.

Bet kokia nauja NATO infrastruktūra Švedijoje ir Suomijoje – pavyzdžiui, modernizuoti aerodromai, žvalgybos objektai ar, svarbiausia, branduoliniai ginklai – tik sustiprins Rusijos agresyvią poziciją Baltijos ir Arkties regionuose. Suomija jau paskelbė apie F-35 dislokavimą Laplandijoje nuo 2026 m., o didelio masto NATO pratybos Šiaurės Europoje gali dažnėti bėgant metams. Rusijai atsigaunant po karo Ukrainoje, šie žingsniai dar labiau padidins Maskvos grėsmės suvokimą ir privers daugiau dėmesio skirti savo šiaurės vakariniam flangui.

Ką NATO gali padaryti dabar

Naujasis NATO plėtros etapas sukuria poreikį valdyti tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę Rusijos grėsmės raidą. Artimiausiu metu NATO turi planuoti kartu su Europos Sąjunga, nacionalinėmis vyriausybėmis, privačiomis kompanijomis ir pavieniais piliečiais padidinti apsaugos ir atsparumo hibridinėms grėsmėms lygį.

NATO turėtų ir toliau demonstruoti savo pasirengimą proporcingai reaguoti į hibridines Rusijai priskiriamas atakas. Reaguodama į išaugusį Rusijos branduolinį iššūkį, NATO turi peržiūrėti savo branduolinę poziciją, įskaitant branduolinių ginklų vaidmenį stiprinant atgrasymą ir eskalacijos valdymą, taip pat pasirengimą vykdyti karo veiksmus galimo branduolinio karo akivaizdoje.

Tuo pat metu aljansas turi planuoti atremti konvencinę grėsmę, kylančią iš atgimstančios Rusijos Šiaurės Baltijos šalių teatre, nesiimdamas pernelyg provokuojančių žingsnių. Itin efektyvių Švedijos ir Suomijos ginkluotųjų pajėgų integravimas į NATO savaime sustiprintų Aljanso regioninius atgrasymo pajėgumus, tačiau galima nuveikti daugiau. Reikia pakeisti aljanso vadovavimo struktūrą, persvarstyti nenumatytų atvejų planavimą regione, modernizuoti Švedijos ir Suomijos pastiprinimo infrastruktūrą, pradėti naujas didelio masto pratybas Šiaurės Europoje ir pagerinti išteklius Tolimojoje Šiaurėje, pvz., ir priešraketinės gynybos, žvalgybos, stebėjimo ir žvalgybos. Taip pat būtų protinga įkurti NATO oro gynybos misiją Baltijos jūros regione, remiantis esama Baltijos šalių oro policijos operacija.

Sąjungininkai taip pat turėtų stengtis sukurti visapusę Šiaurės Europos saugumo strategiją, kurioje regionas būtų vienas operacijų teatras, apimantis ne tik Tolimąją Šiaurę, bet ir Baltijos jūrą bei Šiaurės Atlantą. Šios pastangos gali apimti bendrą regioninių pajėgumų tikslų apibrėžimą NATO gynybos planavimo proceso rėmuose, taip pat Šiaurės Europos sąjungininkų jūrų ir oro stebėjimo pajėgumų telkimą. Taip pat svarbu įtikinti Lenkiją ir Vokietiją imtis aktyvesnio vaidmens užtikrinant regiono saugumą, skatinant jas priimti savo, kaip Baltijos jūros šalių, tapatybę.

Galiausiai, NATO turėtų skatinti platesnio solidarumo jausmą su sąjungininkais Suomijoje ir Švedijoje, kad palengvintų jų perėjimą nuo nusistovėjusių neutralumo įpročių. Helsinkis ir Stokholmas jau seniai daugiausia dėmesio skyrė savo teritorinei gynybai, tačiau kaip naujos NATO narės bus atsakingos už sąjungininkų teritorijų gynybą platesne prasme. Siekdamos palengvinti šį prisitaikymą, kitos NATO sąjungininkės turėtų skatinti Suomiją ir Švediją reikšmingai prisidėti prie misijų ne tik rytiniame, bet ir pietiniame aljanso flange.

Suomijos ir Švedijos įstojimas gali žymiai padidinti regiono stabilumą. Tačiau aljansas negali sau leisti ignoruoti su tuo susijusios rizikos. Aukščiau pasiūlyti žingsniai padės užtikrinti, kad NATO būtų pasirengusi bet kokiam atsakui, kurį Rusija gali turėti omenyje.

Apie autorius

Nicholas Lockeris yra Naujojo Amerikos saugumo centro Transatlantinio saugumo programos mokslinis bendradarbis. Jo darbai skirti Europos integracijos ir saugumo politikai, Rusijos užsienio politikai ir transatlantiniams santykiams.

Heli Hautala yra personalo diplomatė, šiuo metu atostogaujanti Suomijos užsienio reikalų ministerijoje. Ji yra Naujojo Amerikos saugumo centro Transatlantinio saugumo programos vyresnioji bendradarbė.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)