SSRS atominiai lėktuvai. Kas iš to išėjo. Fantastinė idėja nėra palaidota (1)
SSRS aktyviai dirbo prie atominių lėktuvų, tačiau aštuntajame dešimtmetyje dėl technologijų neprieinamumo pagaliau palaidojo šiuos darbus, tačiau 50-ųjų projektas buvo „parduotas“ Putinui pavadinimu „Burevestnik“.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bet kuriai iš „analoginių“ rusiškų ginklų konstrukcijų galioja labai paprasta taisyklė – jei nuimsite rusiškus dažus, po juo atsiras užrašas „pagaminta SSRS“. Tai taikoma ir Ch-47 „Kinžal“, kuris prasidėjo nuo 79M6 „Kontact“ projekto, ir „Poseidon“, kurio idėja buvo sukurta dar Stalino laikais, ir „Sarmat“, kuris yra R-36 modernizavimas. Ir ši taisyklė galioja ir sparnuotajai raketai „Burevestnik“ (ru. буревестник – audronaša) su branduoliniu varikliu.
Pati sparnuotosios raketos, kuri turės santykinai „neribotą“ nuotolį dėl branduolinio variklio panaudojimo, sukūrimo istorija – visai ne naujiena. Dar šeštajame dešimtmetyje JAV ir SSRS vienu metu dirbo kurdamos strateginius bombonešius su branduoliniais reaktoriais. Sovietų Sąjungoje garsiausias yra Tu-119, o eksperimentinis Tu-95LAL su reaktoriumi 1961 metais atliko 34 skrydžius.
Buvo sumanyta į lėktuvą patalpinti keturis NK-14A variklius. Pati laboratorija skraidė su įjungtu reaktoriumi, bet tik tam, kad išbandytų biologinę apsaugą ir patikrintų jo veikimo režimus skrydžio metu.
Lėktuvo konstrukcija buvo paremta modifikuotu Tu-95 ir jame buvo sumontuoti du NK-14A branduolinio kuro varikliai, kurie tiekė šilumą iš fiuzeliaže sumontuoto reaktoriaus, ir du užbortiniai NK-12 turbosraigtiniai varikliai, maitinami žibalu.
Po to sekė Miasiščevo projektavimo biuro ir Antonovo projektavimo biuro darbai, o An-22 ir An-124 buvo planuojama sumontuoti branduolinius variklius. Tuo pačiu metu darbas su NK-14A aktyviai strigo, nes tai buvo skysto metalo reaktorius. Be to, NK-14A reikėjo galingo pilnaverčio reaktoriaus, kurį būtų galima montuoti tik bombonešyje ar transporteryje.
Taip pat buvo sukurti turboreaktyviniai branduoliniai varikliai, kurie turėjo dirbti uždaru ciklu, tačiau SSRS nepavyko įrodyti net „nešvaraus“ NK-14A efektyvumą, kuris, siekiant sumažinti radiacinę taršą, turėjo dirbti įprastais degalais kilimo ir tūpimo metu.
Ir nepaisant daugybės privalumų, pirmasis ir svarbiausias aviacijai – kompaktiškumas. Ir pagrindinė problema: jei metalinis aušinimo skystis atvėsta, jis sukietėja. O SSRS su tokiais reaktoriais sukūrė tik du karinės technikos blokus – povandeninius laivus K-27 ir 705(K) „Lyra“, kurie patyrė radioaktyvias avarijas ir buvo nutraukti.
Ir jau Rusijos Federacijoje vykdomi projektai su skysto metalo nešikliu, retkarčiais susiduriant su finansavimo problemomis, tačiau labiausiai išplėtoti BREST-300 tipo projektai: pirmasis pavyzdys buvo planuojamas sukurti kažkada iki 2029 m.
Bet yra ir kita branduolinio variklio schema, kuriai skysto metalo kaip šilumokaičio nereikia – tai tiesioginio srauto oro reaktyvinis variklis su atomine elektrine. Apskritai „tiesioginis reaktyvinis“ yra paprasčiausias reaktyvinis variklis, kuriame iš viso nėra judančių dalių. O jei naudojamas reaktorius, jis įkaitina orą degimo kameroje iki daugiau nei 1000 laipsnių temperatūros, o tai sukuria srovės trauką.
Darbas su tokiais varikliais buvo gana aktyvus JAV šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose ir yra žinomas kaip Plutono projektas. Buvo pastatyti du „Tory II“ varikliniai reaktoriai, kurie buvo išbandyti praktiškai ir įrodyta, kad jie veikia. Ir jie buvo skirti antžeminei sparnuotajai raketai „Supersonic Low Altitude Missile“ – SLAM, kurios paleidimo svoris buvo 27 540 kg. Darbas su j prasidėjo 1955 m.
Pagal planą ji turėjo tapti raketa be nuotolio ribos (formaliai, skaičiavimais, 182 000 kilometrų) ir dėl skrydžio mažame aukštyje bei 3 machų greičio turėjo atakuoti SSRS nenuspėjamu maršrutu ir skrydžio maršrute numesti iki 26 branduolinių užtaisų.
Pats reaktorius buvo santykinai nedidelių gabaritų (Tory II-C versijoje), 2,6 metro ilgio, 1,45 metro skersmens, tai yra, tai buvo gana perspektyvi koncepcija, turint omenyje, kad tai buvo 1960-ieji. Žinoma, jei nepriimsite to, kad šis variklis yra „nešvarus“ ir palieka radioaktyvų pėdsaką, bet galų gale tai buvo raketa, skirta apsikeisti branduoliniais smūgiais.
Ir SSRS atsakymas buvo „Audra“ su panašiu varikliu. Pati „Audra“, kurios darbas prasidėjo 1954 m., reikalauja atskiro straipsnio, tačiau galima pasilikti ties tuo, kad juo paremtas atominio lėktuvo projektas gavo atskirą pavadinimą „375“. Tačiau projektas žlugo.
O dėl to, kad JAV buvo uždarytas projektas „Pluto“, o prieš tai SSRS buvo uždaryta ir „Audra“, visa ši istorija apdulkėjo. Bet kaip ir „Poseidon“ atveju, panašu, kad Putinui buvo tiesiog „parduota“ 1950-ųjų idėja, be jokio esminio atnaujinimo ir technologinio įgyvendinimo skirtumo.
