Atsargos karo lakūnas, pulkininkas Vytautas Eidukaitis yra užgrūdintas tikro karo. Ir ne vieno. Jam teko kariauti Afganistane, Čečėnijoje, jis lankėsi Kalnų Karabache, kai ten vyko mūšiai, neseniai grįžo iš Ukrainos. Remdamasis savo darbo su sovietiniais šauktiniais patirtimi, Lietuvos Seime palaimintą iš šauktinių suformuotos armijos modelį jis vadina butaforiniu, o šauktiniams žadamas įvairias lengvatas – pametėtais saldainiukais, kurie jokios naudos neduos.

– Ką jūs manote apie Lietuvoje pasirinktą kariuomenės formavimo modelį – šauktinių armiją? Ar karinio konflikto metu su tokia armija mūsų valstybė bus pajėgi apsiginti nuo agresijos?

– Devyneri mėnesiai, apie kuriuos dabar kalbama, tai tik pinigų švaistymas. Kas turi trauką karybai, tie ateis, bet tai bus iš tūkstančio vienas. Ir kam vaikinams gadinti gyvenimą ir prievarta į kareivines kišti? Ten galima paruošti tik paklusnų tarną, o ne karį.

Yra trys banginiai, ant kurių laikosi ne tik šalies valstybingumas, kuris irgi priklauso nuo gynybinės sistemos, bet ir pati gynybinė sistema. Trys banginiai – tai šeima, švietimas ir kultūra. Pagrindinis kario ginklas – ne metalas, o dvasia, kuri ugdoma šeimoje, mokykloje ir kultūrinėje terpėje.

Įvertinkime kokioje situacijoje dabar yra šeima, mokykla ir kultūra ir iš karto galėsime pasakyti ar gali Lietuva apsiginti nuo agresijos.

Mes net normalios visuomenės neturime, tai ką jau kalbėti apie tuos tris banginius. Politologai kalba, kad visuomenė serga, o aš kariškai pridursiu – ji serga nepagydoma liga.

Kai grįžau iš Kaukazo, Romualdo Ozolo paprašytas surinkau keletą karininkų, su kuriais kartu paruošėme tipinį teritorinės gynybos sistemos modelį pagal štai tokią formulę: karys gimsta šeimoje, tobulėja mokykloje ir bręsta visuomenėje. Jeigu mes norime parengti tikrą karį, turime į jį investuoti. Investuoti į mano minėtus tris banginius. Tačiau pas mus viskas daroma atvirkščiau.

Daromi sunkiai paaiškinami dalykai. Per devynis mėnesius galima tik pagimdyti karį. Manęs dažnai klausia: nuo kada reikia karį ruošti? Trijų metų vaikai jau prisimena savo gimtadienį. Bet jie žino tik savo, bet nežino valstybės, tėvynės gimtadienio. Kalbu apie patriotinį auklėjimą. Nesvarbu, kad per valstybines šventes susirenka daug šeimų su vaikais. Reikia, kad jie lauktų tautos švenčių, pažintų ir gerbtų savo vėliavą.

Man teko daug bendrauti su jaunimu. Nuo 12 metų jų akys dega, jie nori pačiupinėti ginklą, išmokti juo naudotis. Nuo 12 iki 16 metų juos reikia išmokyti gerbti ginklą. Nes baigdami mokyklą vaikinai pradeda galvoti apie ateitį, apie būsimą profesiją, tada jau vėlu juos imti ir ruošti šalies gynybinei sistemai. Jiems tai jau bus primesta.

Principas – labai paprastas: išmokyti apginti save, savo šeimą, o prireikus – ir tėvynę. Kol tų banginių neatkursime, visada jausime okupacijos grėsmę.

– Kaip vertinate šauktinių viliones įvairiomis lengvatomis, išmokomis, pažadais atidėti bankų paskolas, leisti tarnauti ten, kur jie pasirinks?

– Tai – tik saldainiukai. Tačiau niekas už saldainiukus tėvynės negynė ir negins. Karys yra profesija. Jei jis nori būti ne pralaimėtoju, bet nugalėtoju, jis turi būti ir psichologu, ir pedagogu, ir mediku – turi būti visapusiškai išsilavinęs.

Aš suprasčiau, jei iš tų 2 mlrd., kurie skiriami šalies gynybai, būtų bent pusė skirta toms motinoms, kurios turi pagimdyti ir užauginti karį, mokykloms, kurios turi paruošti jį, ir kultūrai, be kurios aš neįsivaizduoju patriotizmo. Visa tai, kas dabar siūloma – tik apgaulė. Tai – lovio sistema.

– Jūsų įsitikinimu, tai bus tik pinigų švaistymas?

– Pateiksiu vieną pavyzdį. Pamenate, kai Gediminas Kirkilas nurėžė pensininkams pensijas, motyvuodamas, kad trūksta 390 mln. litų. Tuo pačiu metu Krašto apsaugos ministerija nupirko dvi geldas berniukams paplaukioti. Kam reikėjo išleisti tuos milijonus, kai visai netoliese veikia povandeninių laivų bazės? Užtenka vieno povandeninio laivo, kad visa tai sunaikintų.

Tiesa sakant, iki Rusijos ir Čečėnijos karo aš irgi mąsčiau globaliai. Mano išsilavinimas atitinka strateginės kariuomenės principus. Kai grįžau iš Kaukazo, ne vieną kartą diskutavome ir su JAV karo atašė, ir Šveicarijos konsulu. Jiems buvo įdomus fenomenas: kodėl Čečėnija, tokia maža tauta laimėjo pirmąjį 1994-1996 metų karą su Rusija? Juk prieš čečėnus buvo mesta 300 tūkst. kariuomenė. Su aviacija, tankais. O Čečėnijoje tebuvo 10 tūkst. vadinamųjų profesionalų armija. Karo pradžioje iš tos kariuomenės liko nepilnas tūkstantis. Kiti išsilakstė. Paskui teritorinės gynybos principu kūrėsi gynybos sistema. Privalumas buvo tas, kad buvo įmanoma greitai juos paruošti ir moraliai, ir fiziškai. Čečėnų šeimoje vaikai jau nuo trijų metų tam ruošiami.

– Juk tai karingos tautos bruožas, o lietuvių tauta daug ramesnė ir racionalesnė.

– Mano dalinyje buvo čečėnų. Aš visada sakiau: jeigu reikėtų pasirinkti iš ko formuoti dalinį, aš rinkčiausi latvius, estus ir lietuvius. Nes čečėnų karštakošiškumas gali būti pražūtingas. Jie šoka po tankais su granatomis. Tačiau vėliau jau Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas iškėlė sąlygą, kad karys, nesunaikinęs šimto priešų, neturi teisės žūti.

– Dėl kokių priežasčių tokia didelė Rusijos armija pralaimėjo pirmąjį Čečėnijos karą?

– Nes jie pasiuntė šauktinius. Šauktinis – ne karys.

– Turite karinės patirties dirbant su šauktiniais ir gan kategoriškai prieš tokią kariuomenės formuotę pasisakote. Kokį kelią jūs siūlote, nes laiko nuo mokyklos suolo ruošti patriotus jau nebeliko?

– Nesu nutolęs nuo karybos, lankiausi ir Ukrainoje, matau kaip ten viskas vyksta. Rusijos – imperinės valstybės scenarijus, taktika, strategija nesikeičia. Ukrainoje taikomi veiksmai buvo panaudoti antrajame Čečėnijos kare.

Kodėl tame kare rusai nesulaukė pasipriešinimo? Pirmame kare priešinosi visa tauta. Tačiau nuo 1997 iki 1999 metų įvyko tai, kas vyksta Lietuvoje. Suklestėjo grupuotės. Vienas pasiėmė degalines, kitas stojo prie naftos krano. Nežiūrėjo į kompetenciją, išsilavinimą, tik į naudą. Todėl prieš antrąjį karą čečėnų tauta nusisuko nusprendusi, kad geriau svetimam okupantui lenktis, negu savai kaimenei, pripuolusiai prie lovio. Todėl ir nebuvo pasipriešinimo.

– Lietuvos šauktiniai netgi galės pasirinkti vietą, kur norėtų tarnauti. Ką reikėjo daryti sovietiniais laikais, kad liktum arčiau namų?

– Tuo metu dalis tėčių ir mamų per komisariatus, per draugystes už pinigus išpirkdavo ar surasdavo tarnybą arčiau namų.

Prasidėjus karui Afganistane, dėl visuomenė kilusios baimės komisariatai gerą bizniuką prasuko. Daug švilpukų nuo kariuomenės tada išsisuko. Daugiausia – kauniečiai. Kažkieno sūnelį švilpuką ištraukdavo, o vietoj jo pasiųsdavo tokį, kuris galimybių išsisukti neturėjo.

– Švilpukai – tai tie, kurie išsisukdavo nuo kariuomenės?

– Taip, čia toks kariškas terminas. Tikiu, kad ir dabar bus daug tokių. Pagalvokite: vaikinas svajoja tapti architektu, menininku, programuotoju, o jį prievarta į kareivines grūda. Na, atbus jis tuos 9 mėnesius, bet ar taps kariu?

Labai abejoju ir dėl karininkų. Bijau, kad nepasikartotų 1940-ieji. Juk karininkas, pasirinkdamas šią profesiją, privalo žinoti, kad jis turi tik du pasirinkimus – arba apginti tautą ir šalį, arba žūti. Aš nesuprantu, kaip tiek Lietuvos karininkų galėjo atsidurti Sibire. Jie turėjo apginti tautą, arba žūti. Sakoma, nebuvo tokio įsakymo. Ar tam, kad apgintum savo šeimą, reikalingas įsakymas? Turėjome 160 tūkst. karininkų, o kiek jų dalyvavo partizaniniame kare? Tik 200.

– Tai kokia, jūsų nuomone, turėtų būti Lietuvos kariuomenė?

– Suformuota tik iš profesionalų. Nereikia nuvertinti kario profesijos. Daugiau kai 6 tūkstančių karių mums nereikia, nes mūsų valstybė nepajėgi išlaikyti butaforinės kariuomenės. Turi būti organizuota priešraketinė, prieštankinė gynyba. 3 tūkstančiai turi dalyvauti misijose, nes esame NATO nariai, ir 3 tūkstančiai turi užsiimti jaunimo rengimu.

Jei statai namą, tai kokius pamatus paklosi, tai toks ir bus namas. Taip ir kariuomenėje. Žinome, kokius pamatus paklojo garsusis kariuomenės „strategas“ Audrius Butkevičius. Ir dabar kariuomenės vadai, kaip aš juos vadinu Šančių berniukais, tuos žaidimus toliau žaidžia.

Labai svarbu, kad pinigai, kurie skiriami gynybai, būtų panaudoti ne butaforinių, o tikrų karių rengimui.

Priimtos įstatymo pataisos

Primename, jog parlamentarai antradienį priėmė Karo prievolės įstatymo pataisas.

Atlikti privalomąją karo tarnybą bus šaukiami vyrai nuo 19 iki 26 metų, jiems numatytos ir specialios išmokos už tarnybą. Savanoriškai ateiti tarnauti galės 18-38 metų asmenys.

Šaukimo sąrašas bus sudaromas į jį atsitiktine tvarka, naudojantis kompiuterių programa, surašant potencialius karo prievolininkus.

Numatyta prievolė išvykus į kitą valstybę nuolat ar laikinai, ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, nedelsiant, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo išvykimo informuoti karo prievolę administruojančią krašto apsaugos sistemos instituciją apie savo faktinę gyvenamąją, darbo ar studijų vietą.

Atsižvelgiant į šauktinio tarnybos vertinimą, kas mėnesį bus kaupiama speciali įmoka, kuri bus išmokama asmeniui atlikus tarnybą. Jos dydis priklausys nuo atliktos tarnybos vertinimo rezultatų.

Asmens tarnybą įvertinus labai gerai už vieną tarnybos mėnesį bus skaičiuojamos keturios bazinės socialinės išmokos (152 eurai), gerai įvertintiems – trys bazinės socialinės išmokos (114 eurų), patenkinamai – dvi bazinės socialinės išmokos (76 eurai).

Šis kaupiamasis fondas ketvirtadaliu padidės, jeigu jaunuolis į privalomąją karo tarnybą atvyks savo noru.

Taip pat numatyta galimybė atidėti būsto paskolos mokėjimą iki privalomosios karo tarnybos pabaigos.

Šiuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnauja apie 8 tūkst. profesinės karo tarnybos karių, apie 4,5 tūkst. karių savanorių, dirba apie 2,3 tūkst. civilių.

Faktai:

• Atsargos karo lakūnas, pulkininkas Vytautas Eidukaitis baigė Tambovo aukštąją karo aviacijos mokyklą. Mokėsi Maskvos karinių oro pajėgų akademijoje.
• Jis – Afganistano karo dalyvis, strateginės aviacijos eskadrilės vadas. Nuo 1989 m. Komisijos prie Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Lietuvos jaunuolių karinės tarnybos klausimais narys, iki 1992 m. atstovavo komisijai Kaukaze.
• 1992 m. ir 1993 m. suorganizavo Vytauto Landsbergio ir Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo susitikimus Lietuvoje.
• 1994–1996 m. dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare.
• 1995 m. išgelbėjo iš Rusijos specialiųjų tarnybų ir pervežė į Lietuvą D. Dudajevo šeimą.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Eugenija Grižibauskienė

Komentarai (77)