Spalio 3 dieną RF prezidentas V. Putinas valstybės Dūmai pateikė susitarimo dėl plutonio utilizavimo (PMDA) veikimo pristabdymo įstatymo projektą. Naujiena nuskambėjo kaip perkūnas iš giedro dangaus, nors pats šis susitarimas neveikė, ką gerai žino ekspertai, užsiimantys saugumo ir branduolinių santykių klausimais. Tačiau susitarimo nutraukimas tokiu būdu tapo nemaloniu siurprizu. Nepaisant nesutarimų, Rusija ir JAV iš paskutiniųjų stengėsi vadovautis fundamentaliai bendrais ginkluotei naudojamo plutonio kontrolės ir utilizacijos mechanizmų tyrimais ir diegimu. Tai buvo ne tik dvišalių santykių dalis, bet dalis abipusės globalios atsakomybės už branduolinio ginklavimosi varžybų dešimtmečius, už grėsmę pasaulio saugumui, kurią abi valstybės kėlė planetai, prikaupdamos raketų ir branduolinių išteklių.

Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, didžiąja dalimi JAV, susirūpino gigantiškomis abiejų šalių ginkluotei naudojamo plutonio atsargomis: jos keletą kartų viršijo branduolinio balanso palaikymui reikalingą kiekį. Pavyzdžiui, JAV koviniams užtaisams, ekspertų vertinimu, reikia maždaug 20 tonų plutonio. Palyginimui: abiejų branduolinių valstybių arsenaluose lieka po daugiau nei 50 tonų. Ir tai jau atskaičius tas 68 tonas, kurias Rusija ir JAV lygiomis dalimis utilizuoti įsipareigojo sutartimi, kurią pristabdė Putinas.

Derybų pradžioje JAV labiau jaudino ne tai, ką reikės daryti su savo gigantiškomis plutonio atsargomis, o tai ką reikės daryti su tokiomis pat gigantiškomis Rusijos atsargomis: valstybėje vyko krizė, ir buvo didelė neteisėto plutonio platinimo grėsmė. Iki dešimtojo dešimtmečio pabaigos JAV ir Rusijai pavyko susitarti dėl pagrindinių utilizacijos parametrų, o 2000-aisiais metais buvo pasirašytas pats susitarimas, jau tada pasmerktas ilgam begalinių derinimų keliui. Tad, iki šiol jis taip ir nepradėjo veikti.

Putinas, teigiantis, kad tai neįvyko didžia dalimi dėl JAV kaltės, teisus. Rusija, reikia pripažinti, visus savo įsipareigojimus įvykdė. Abi šalys dešimt metų skrupulingai derėjosi dėl utilizavimo metodų, finansavimo ir teisinių aspektų, pasirašė susitarimo papildymą 2010 metais. Bet jau po poros metų JAV pradėjo įtikinėti Rusiją, kad vertėtų jį peržiūrėti. „Mūsų amerikiečiai partneriai […] paskelbė siūlantys sunaikinti pagamintą prisodrintą branduolinį kurą ne tuo būdu, dėl kurio susitarėme, pasirašydami atitinkamą susitarimą, o kitu – atskiedžiant jį ir utilizuojant tam tikrose talpose“, – paaiškino Putinas šių metų balandį. „Tai reiškia, kad jie pasilieka vadinamąjį grįžimo potencialą, tai yra, galimybę išgauti, perdirbti ir vėl paversti į ginklams tinkamą plutonį. Mes taip nesitarėm“, – nukirto jis.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte sakoma, kad susitarimo su JAV dėl plutonio utilizavimo pristabdymas – atsakas į Vašingtono veiksmus, keičiant karinį strateginį balansą, RF ekonomikos griovimą ir Rusijos piliečių teisių pažeidimus.

Prezidento humoras

JAV išties neskubėjo vykdyti savo įsipareigojimų ir stengėsi įtikinti Maskvą peržiūrėti susitarimą. Tačiau visai ne dėl plutonio „grąžinimo potencialo“. Priežastis banali – JAV siūlomas kovinio plutonio utilizavimo būdas kelis kartus pigesnis už Rusijos siūlomą. Per pastaruosius 20 metų branduolinė ginkluotė sumažinta daug kartų ir netgi Rusijos saugumo ekspertai pripažįsta, kad kovinio plutonio likučiai „niekaip negali tapti šio proceso apgręžimo pagrindu“.

Tačiau Putinas tikina, kad JAV gali visą pasaulį apsukti aplink pirštą ir užuot utilizavusi kovinį plutonį, vieną gražią dieną jį iškasti iš po žemių ir prifarširuoti juo kovinius užtaisus nukreiptus, kaip nesunku atspėti, į Rusiją. Faktas, kad ir be plutonio pertekliaus JAV branduolinis potencialas daugiau nei pakankamas, lieka už skliaustelių.

Rusija ne tik nesumažina branduolinės grėsmės, o priešingai, ją didina

Iš tiesų, pasitraukdama iš susitarimo ne tik nemažina branduolinio pavojaus, o atvirkščiai, smarkiai jį padidina: PMDA labai svarbi pasaulio saugumo lygio kėlimui ir užkertant kelią kovinio plutonio patekimui į svetimas rankas.

Susitarimas sukurdavo sąlygas kovinio plutonio utilizavimo mechanizmų analizei, tyrimui ir kūrimui, jo kiekio kontrolei, apsaugos nuo nesankcionuoto paėmimo ir panaudojimo sistemos sukūrimui. Tai bauginantis susiformavusios branduolinio sulaikymo sistemos palikimas, kai abi pusės stengėsi priblokšti konkurentą ne tik savo potencialu, bet ir jo pertekliumi. Susitarimo itin reikėjo JAV, kad galėtų parodyti, kaip ambicingiausia valstybė, pretenduojanti į tarptautinio prižiūrėtojo vaidmenį, pasirengusi prisiimti atsakomybę už vieną iš sudėtingiausių pasaulio saugumo problemų. Taip, įsipareigojimai vykdomi nebuvo, tačiau kovinio plutonio utilizavimo būtinybe niekada nebuvo abejojama, kaip atitinkamų susitarimų su Rusija išsaugojimo svarba.

Abi pusės stengėsi priblokšti konkurentą ne tik savo branduoliniu potencialu, bet ir jo pertekliumi

Reikia pasakyti, kad Rusijos pasitraukimas iš susitarimo nieko neduoda: jai plutonio irgi nereikia. Ji turi strategines programas plutonio utilizavimui, jo perdirbimui ir panaudojimui taikiems tikslams ir komerciniams sandėriams atominėje sferoje, kur Rusijos ambicijos nemenkos. Visa žengto žingsnio prasmė – baigiantis kadencijai, pakišti Obamai kiaulę, o gal ir suteikti kozirį Donaldui Trumpui, leisiantį aktyviau žaisti demokratų bankroto Rusijos atžvilgiu korta.

Putinas išvardino susitarimo atstatymo sąlygas: sumažinti JAV karinę infrastruktūrą ir kontingentą šalyse, įstojusias į NATO po 2000 metų rugsėjo 1-osios (faktiškai devalvuoti, Rusijos požiūriu, negatyvias NATO plėtimosi pasekmes), atšaukti „Magnitskio įstatymą“, visas sankcijas ir dar – kompensuoti tiek pačios JAV sankcijų politikos, tiek ir „priverstinių“ Rusijos kontrsankcijų žalą [~$140 mlrd – red. past].

Taip leidžiama suprasti, kad su Kremliumi kalbėtis strateginės svarbos klausimais bus galima tik visiškai pritariant Rusijos vidinės politikos procesams, pripažįstant Rusijai carte blanche posovietinėje erdvėje, peržiūrėjus NATO plėtros politiką. Ir galiausiai, kompensacijos reikalavimas viskam priduoda pasityčiojimo atspalvį, ir čia juntamas savotiškas Putino humoras. Tai visiškai atitinka jo braižą – demonstruoti, kad statymai tokie dideli, lyg dabar viskas arba nieko.

Šis Rusijos demaršas – RF ir JAV susitarimo dėl Sirijos nutrūkimo pasekmė. Dabar JAV, iš pradžių priblokšta Sirijos pajėgų puolimo (su Maskvos palaikymu) Alleppo, o paskui ir Rusijos pasitraukimu iš PMDA, dvišales derybas dėl Sirijos nutraukia. Abi šalys kelia toną. Kantrybės neužtenka, o nervai įtempti kaip stygos. Būtent tokiomis aplinkybėmis padaroma daugiausiai strateginių klaidų, už kurias mokėti dažniausiai tenka ištisoms valstybėms ir piliečiams. Dabar ir Rusija ir JAV pasauliui rodo pavyzdį, kaip neturėtų elgtis valstybės, pretenduojančios suformuoti tarptautinio saugumo architektūrą.

Татьяна Становая
slon.ru

Komentarai ()