Kai kalbame apie penktos kartos naikintuvus ir sunkesnį jų aptinkamumą, reikia suprasti, kad tai daugiau nei tik neįprastos dizaino formos. Į tai patenka ir sudėtingesni radarai, geriau išsklaidoma variklių šiluma ir net komunikacija su kitais misijos dalyviais. Viskas ką galima lengvai aptikti, lengvai gali būti panaudota atvirkštiniu būdu randant užsislaptinusį „draugą“.

Kuriant jungtinį F-35 projektą buvo pagalvota apie saugų ryšį tarp pačių naujausių naikintuvų. Tačiau tiek amerikiečiai tiek sąjungininkai dar ilgai savo pajėgose turės senesnių kartų lėktuvų. Sėkmingiems veiksmams reikia visų grandžių darnaus darbo, antraip gali įvykti nesusikalbėjimas. To pasekmė gali būti ne tik pasprukęs taikinys, bet net ir tarpusavio apsišaudymas. Tad kaip visą techniką integruoti į bendrą sistemą?

Vasario 15 d. amerikiečių kompanija „Northrop Grumman” ir britų karališkosios oro pajėgos (RAF) paskelbė sėkmingai pabaigusios testus šiai problemai spręsti. Per dviejų savaičių trukmės Babelfish III bandymų programos įgyvendinimą, F-35B naikintuvui pavyko sėkmingai komunikuoti su europietišku Eurofighter Typhoon. Tokia sėkminga sistemų susibendravimo baigtis leidžia tikėtis greitesnės penktos kartos orlaivių integracijos. Britai norėtu jau 2018 metų pabaigoje savo RAF pajėgose pradėti naudoti  įsigytus amerikietiškus naikintuvus.

„Galimybė perduoti visą reikalingą informaciją tarp penktos ir ketvirtos kartos orlaivių bei kitų kovos dalyvių visiškame slaptume yra kritiškai svarbu, šias galimybes būtina įjungti norint išbaigti penktos kartos orlaivių efektyvumui“ teigė Andrew Tyler, vyriausias kompanijos atstovas Europos regionui.

Kodėl buvo taip sunku šį darbą atlikti, jei problema numatyta jau ankščiau? Tikrai ne kūrimo eigoje atsirado poreikis naujiems standartams. Tačiau pati skirtingų kartų sujungimo procedūra pradėta įgyvendinti tik 2014 metais, ženkliai po to kai jau buvo veikiantys penktos kartos orlaiviai. Vėlavimą galima sieti su strigusius F-35 projektu. Iki kol jam nebuvo baigta kurti komunikacijos sistema, nebuvo aišku ką tiksliai reikia sukurti kitiems.

Už šį projektą atsakingai kompanijai „Northrop Grumman” teko sugalvoti prietaisą, kuris būtu lengvai įmontuojamas į kitus orlaivius. Sukurti naują programinę įrangą ir tik tada jau buvo galima bandyti užmegzti duomenų apsikeitimą. Visa senosios kartos NATO komunikacija vyksta per Link16 standartą, tuo tarpu F-35, B-2 ir dauguma dronų informacija keisis pagal patį naujausią MADL standartą. Pastarasis metodas naudoja K bangas, esančias arčiausiai tarp įprastų radijo bangų spektro ir slenksčio nuo kurio prasideda mikrobangų sritis (elektromagnetinis spektras).

Taip atsirado Freedom 550 komunikacijos prietaisas. Maždaug 24 cm ilgio, 23 cm aukščio ir 32 cm ilgio dėžutė, sunaudojanti 280 W elektros, sverianti apie 20 kilogramų. Veikianti naujuoju MADL standartu, programuojama veikimo diapazonui nuo 30MHz iki 2GHz.

Anot gamintojo kiekvienai misijai galima pasirinkti skirtingą veikimo dažnį. Per jį bus galima palaikyti tiek pokalbį tiek siųsti J serijos žinutes. Ja ryšys palaikomas dviem kanalais, kurie gali būti panaudojami skrydžio pokalbiui ir duomenims siųsti arba siųsti/gauti duomenis vienu metu iš dviejų išorės šaltinių. Kiek toks patobulinimas kainuos neaišku, tačiau šalims išleidusioms ne vieną milijardą įsigyjant F-35, ko gero šio prietaiso kaina nebus svarbi. Poreikis akivaizdus.

O ką gebės penktos kartos lėktuvas? Kompanijos atstovai savo sistemą pavadino komunikacijos, navigacijos ir atpažinimo sistema, angliškas to trumpinys – CNI. Tai daug ką daranti sistema susidedanti iš trisdešimties jungtinių antenų bloko, gebančio palaikyti iki 10-ies ryšio kanalų, siųsti daugiau kaip keturiasdešimties formų bangas. Pripažinkime, skaičiai įspūdingi, keliais kartais visko daugiau nei dabar naudojama. Tačiau net su tokiu duomenų šurmuliu tikimasi gebės likti neatrastas iki ant priešo galvų nukris prisiartinusiojo bombos.

Parengė Arnas Mulokas
 

Komentarai (3)