Nėra tokios valdžios, kuriai patiktų pripažinti klydus, ypač jei kalbama apie nacionaliniam saugumui svarbius sprendimus. Tačiau būtent taip pernai pasielgė Švedija, paskelbusi, kad perėjimas prie profesionalios karo tarnybos buvo klaida, ir grįžusi prie šaukimo į ginkluotąsias pajėgas. Tokių valstybių Europoje – ne viena.

Kilus krizei Ukrainoje šaukimą atnaujino ir Lietuva, o tokiu pavyzdžiu žada pasekti ir daugiau Europos šalių.

Tiesa, Senojo žemyno vaikinai į barakus grįžta ne vien dėl to, kad stabilumo Europoje galbūt mažėja.

Svarbu ir tai, kad ankstesni sprendimai pereiti prie profesionalų kariuomenės daugelyje Europos šalių nulėmė nemažai neigiamų pasekmių, kurių analitikai nenumatė ir neprognozavo.

Situacija dabar tokia, kad valstybės, ilgą laiką kovojusios prieš vadinamąją „intelektualinę madą“ atsisakyti privalomosios karinės tarnybos, pasirodė esančios teisios.

Turtuolių atžalos išvengia pareigos

Debatuose ilgus dešimtmečius, dar prieš Šaltojo karo pabaigą, dominavo karo prievolės kritikai. Jų argumentai šiandien puikiai žinomi.

Esą nors pašaukiami jauni žmonės yra pigus išteklius kariuomenei, nacionalinei ekonomikai kaina didesnė – mat tai reiškia, kad šauktiniai vėliau įstoja į universitetą ar kolegiją ir todėl vėliau įsijungia į darbo rinką.

Be to, kritikai teigia, kad karo prievolė gali paversti jaunuolius brutaliais, nes legitimizuoja smurtą.

Yra ir socialinių dėmių pavojus: tokiose šalyse kaip Suomija ar Izraelis jaunuoliai, kurie išsisuka nuo karo tarnybos, tikrai nebus priimti į gerai apmokamą darbą. Ten sąžiningai atlikta tarnyba yra būtinybė.

Dar vienas argumentas – kad karo tarnyba toli gražu nesulygina visuomenės narių: turtingų tėvų vaikai arba lengvai išvengia prievolės, arba ją atlieka tik „popieriuje“.

Pavyzdžiui, Rusijoje, turtuolių atžalos fiktyviai įstoja į doktorantūrą, kurios pasistengia niekada nebaigti – kad nepaimtų šauktiniu.

Įtikinamiausi aiškinimai sekė Šaltojo karo pabaigą – esą šalims nebereikia didelių kariuomenių. Suprask, spartaus technologijų vystymosi laikais nėra jokios prasmės kasmet šaukti tūkstančius vaikų ir mokyti juos laikyti šautuvą.

Kritikai teigė, kad vietoj šauktinių reikia subrendusių karių, kurie profesionaliai elgtųsi su išmaniais ginklais. Be to, pasibaigus Šaltajam karui daugelis karų vyksta už Europos ribų, o „žalių“ šauktinių ten nesiųsi.

Karo prievolės oponentų manymu, logiškas atsakymas, žinoma, buvo mažesnės ir profesionalios ginkluotosios pajėgos.

Europos šalių politikai pastarąjį argumentą entuziastingai pasveikino: privalomosios karo tarnybos atsisakymas populiarus tarp rinkėjų, be to, jie įtikėjo idėja, kad šalių saugumas nebėra gyvybės ir mirties klausimas, kad ateityje kariavimas bus ne būtinybė, o pasirinkimas.

Iškalbingi referendumų rezultatai

Tad vienoje po kitos Europos valstybėje karo prievolės buvo atsisakyta. Negana to, tie politikai pradėjo skleisti šią mintį pasaulyje – suprask, jūs atsiliksite, jei išlaikysite privalomąją karo tarnybą.

Kodėl ši idėja neprigijo? Priežasčių – ne viena.

Visų pirma, kaip pastebi „Straits Times“, verta pastebėti, kad privalomosios karo tarnybos koncepcija visuomet atliepė skirtingus poreikius skirtingose šalyse.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje į karo prievolę buvo žvelgiama labiau kaip į išimtį, o ne taisyklę – į tvarką, kurią reikia skelbti tik išskirtiniais atvejais. Kad ir kaip keistai skambėtų, didžiulę Britų imperiją išplėtė profesionalūs kariai ir samdiniai.

Karo prievolę britai paskelbė tik 1916-aisiais, per Pirmąjį pasaulinį karą, o jos atsisakė jau 1960 metais.

Kitose Europos šalyse, kurios, skirtingai nei Britanija, nėra sala, privalomoji tarnyba kariuomenėje buvo vienintelis būdas užtikrinti tinkamą krašto gynybą.

Tiesa, kai kuriose valstybėse karo prievolė yra daugiau nei gynybos mechanizmas. Tai – ir savotiškas ištikimybės šaliai ir jos kūrimo ritualas. Tokiose valstybėse pasiūlymai atsisakyti karo tarnybos buvo atmesti pačios visuomenės.

Antai Šveicarijos rinkėjai per pastaruosius 25 metus net tris kartus didele persvara atmetė planus eliminuoti šaukimus į kariuomenę. Įdomiausia, kad kaskart vis didesne.

Šveicarai ne vieni. 2013 metais triuškinanti austrų mažuma per referendumą irgi atmetė pasiūlymą atsisakyti karo prievolės. Kipre, Graikijoje, Danijoje ir Švedijoje debatų būta mažiau, tačiau ir šiose šalyse privalomoji tarnyba išlieka.

Ekonomika ar kariuomenė?

Visgi net šalyse, kurios perėjo prie profesionalų kariuomenės, netrukus išryškėjo problemos.

Galbūt paradoksalu, bet paaiškėjo, kad visiškai profesionalios pajėgos valstybei brangesnės – kariams reikia mokėti nemažus atlyginimus, taip pat būtina atsižvelgti į ilgalaikius finansinius įsipareigojimus jų šeimoms.

Dar vienas paradoksas irgi siejamas su pinigais. Kuo geriau sekasi šalies ekonomikai, tuo siauresnis jaunuolių, kuriuos būtų galima privilioti į karjerą kariuomenėje, ratas – ginkluotosiose pajėgose pinigų mažiau nei, pavyzdžiui, versle ar finansuose.

Pavyzdžiui, Prancūzijos kariuomenė lengvai užpildo naujokų kvotas, kadangi valstybę kamuoja chroniškas jaunimo nedarbas.

Tuo metu Švedija, kuriai šiuo atžvilgiu sekasi kur kas geriau, užtektinai naujokų nerasdavo nuo pat 2009-ųjų, kuomet perėjo prie profesionalų kariuomenės. Iš dalies ir dėl to, ne tik dėl agresyvesnės Rusijos užsienio politikos, Stokholmas grįžta prie šauktinių.

Iš esmės valstybė turi pasirinkti: solidi ekonomika ir vargana kariuomenė, arba solidi kariuomenė ir šlubuojanti ekonomika. Nepavydėtinas pasirinkimas.

Be jokios abejonės, yra ir strateginis klausimas. Rusiją, kuri aneksavo Krymą ir sukėlė karą Rytų Ukrainoje, grėsme dabar laiko dauguma Europos valstybių, ypač žemyno šiaurėje ir rytuose – Kremlius laiko tūkstančius karių Rusijos vakaruose.

Ne, didelis karas Europoje nėra neišvengiamas, bet jau nedaug kas pasakytų, kad jis neįmanomas. Vėl svarbus ir ginkluotųjų pajėgų, kurios gintų šalies teritoriją, dydis – kiekis irgi yra kokybė.

Vis dėlto didžiausia privalomosios karo tarnybos atsisakymo keliose Europos šalyse žala tapo atsivėręs pavojingas plyšys tarp kariškių ir politikų.

Šaltojo karo metu daugelis Europos politikų turėjo karinės patirties, net jei tai reiškė metus ar pusmetį karo prievolės. O tai reiškė, kad vyriausybės bent šiek tiek suprato kariškius ir jų lūkesčius.

Be to, valdžios negalėdavo lengva ranka siųsti šauktinių į karą – pirmiausia reikėdavo užsitikrinti platų visuomenės pritarimą. Tuo tarpu profesionalių pajėgų laikais politikams išsiųsti karius kovoti kur kas lengviau – sprendimas paveikia kur kas mažiau šeimų.

Komentarai (3)