„Tai viskas, jie veda mus ten, kad nužudytų“, – pamanė Stu Russellas, kai vidury nakties per sniegą klampojo į tamsų mišką.

S. Russellas buvo vienas iš 83 amerikiečių, kuriuos į nelaisvę paėmė Šiaurės Korėja, kai 1968 metų sausio 23 dieną tarptautiniuose vandenyse ji užgrobė JAV žvalgybos laivą „USS Pueblo“, rašo CNN.

Savaitėmis amerikiečiai buvo laikomi skurdžiame ir šaltame pastate, kurį jie praminė „daržine“. Jame nebuvo vandentiekio ir knibždėjo žiurkių bei blakių. Viduje amerikiečiams nebuvo leidžiama miegoti, jie buvo plakami, mušami ir verčiami kęsti nepatogias pozas. Karininkai, ypač laivo vadas Lloydas Bucheris, sulaukė žiauresnių bausmių, kai tardytojai reikalavo pasirašyti „prisipažinimus“, neva tuomet, kai buvo sučiupti, jie neteisėtai šnipinėjo Šiaurės Korėjos teritoriniuose vandenyse.

Kaip ir šiandien, 1968 metais Korėjos pusiasalyje tvyrojo padidėjusi įtampa. Karas, padalijęs Korėjos pusiasalį, buvo pasibaigęs vos prieš 15 metų, bet šalyje vis dar buvo paplitę kruvini susirėmimai.

Laivo įgula bijojo šiaurės korėjiečių. Per vieną apklausą, kai neaukšto rango karininkas Donaldas McClarrenas atsisakė pasirašyti prisipažinimą, jo sargybinis išsitraukė šautuvą, pridėjo jį prie D. McClareeno galvos ir nuspaudė gaiduką. Neužtaisytas ginklas spragtelėjo ir D. McLarrenas nualpo.

Tokie egzekucijų mėgdžiojimai buvo tapę rutina, kaip ir mušimai, kurie, atrodė, niekada nesibaigs. Tą naktį miške, kai S. Russellas drebėdamas paslydo ant slidžios žemės, jis buvo įsitikinęs, kad atėjo galas.

Pavojaus signalas

„USS Pueblo“ užgrobimas lieka vienu nemaloniausių incidentų JAV kariuomenės istorijoje. Tai buvo pirmasis užgrobtas karinio jūrų laivyno laivas nuo Pilietinio karo, kuris vyko prieš 153 metus.

Šis incidentas, kuris rekonstruotas pagal slaptas diplomatines kablogramas, Centrinės žvalgybos agentūros, Nacionalinio saugumo agentūros ir Valstybės departamento ataskaitas bei įgulos liudijimus ir interviu, įtampą šiame regione buvo padidinęs beveik iki lūžio taško. Dėl tuometinės įtampos pasaulis buvo atsidūręs arčiausiai antrojo Korėjos karo slenksčio per visus likusius 50 metų, ir šaltiniai rodo, kad JAV generolai jau buvo pasirengę kovai panaudoti branduolinį ginklą, kuris į karą būtų įtraukęs tiek Sovietų Sąjungą, tiek Kiniją.

Tai, kad „USS Pueblo“ incidentas nesukėlė karo, buvo mėnesių mėnesiais trukusių atidžių Šiaurės Korėjos ir JAV diplomatinių derybų rezultatas. Jos beveik paslapčiomis vyko Panmundžome – vadinamame „derybų kaimelyje“ demilitarizuotoje zonoje (DMZ) tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų.

Kol vyko šios derybos, laivo įgula buvo mušama, kankinama ir verčiama pasirašinėti absurdiškus prisipažinimus. Kita vertus, ji nerimavo, kad sugrįžus į JAV, jų taip pat lauks bausmės. Jei tik kada nors sugrįš.

Užgrobimas

Tai nuo pat pradžių buvo šlykšti misija.

Sausio 11 dieną išplaukusiai iš Japonijos Sasebo uosto, „USS Pueblo“ įgulai teko susidurti su įrangos gedimais, audringa jūra ir atšiauriu oru, dėl kurio nuo instrumentų nuolat teko gramdyti ledą. Jei įgulos nariai nevemdavo nuo jūros ligos, tai nuobodžiaudavo ir būdavo apatiški.

Dauguma narių turėjo mažai veiklos, nes laivo šnipinėjimo įranga Šiaurės Korėjos ryšio priemonių klausėsi iš tarptautinių vandenų. Įgula itin stebėjo, kad laivas neperžengtų 19 km jūrinės sienos, kurią buvo nustatęs pats Pchenjanas.

Viskas pasikeitė sausio 22 dieną, kai ratus aplink „USS Pueblo“ pradėjo sukti du Šiaurės Korėjos laivai. Jų deniai buvo pilni žmonių, kurie veržėsi pažiūrėti į amerikiečių laivą. Kai kurie iš jų laikė žiūronus ir fotoaparatus.

S. Russellas buvo laivo virėjas. Jis išlindo iš laivo virtuvės pažiūrėti į šiaurės korėjiečius. Vyras prisiminė, kaip tą naktį eidamas gulti leptelėjo, jog „ši diena buvo gana įdomi“. Aukštesnio rango jūreivis šyptelėjo ir tarė: „Palauk iki rytojaus“.

S. Russellas laivo virtuvėje ruošė vakarienę, kai šiaurės korėjiečiai sugrįžo, tik šį kartą nusiteikę karingai.

Smarkiai ginkluotas povandeninių laivų persekiotojas ratu plaukiojo aplink „USS Pueblo“ ir iškėlė signalines vėliavas: „Meskite inkarą, arba paleisime ugnį“.

„USS Pueblo“ atsakė, kad jis plaukia tarptautiniuose vandenyse, ir skubiai karinio jūrų laivyno vadavietei Japonijos Kamisėjos uoste nusiuntė žinią, kurioje įspėjo, jog bręsta potenciali krizė.

Prie povandeninių laivų persekiotojo netrukus prisijungė keturi mažesni torpediniai laivai, apsupę „USS Pueblo“. Virš galvų praskrido du „MiG“ naikintuvai. L. Bucherio laivas pagal ugnies pajėgumus beviltiškai nusileido šiaurės korėjiečiams, tačiau jis buvo tarptautiniuose vandenyse. Be to, L. Bucheris žinojo, kad su panašiu persekiojimu buvo susidūrę ir kiti laivai, bet jie išsisuko nenukentėję.

Kai vienas iš Šiaurės Korėjos laivų su ginkluotu įlaipinimo būriu denyje priartėjo prie „USS Pueblo“, L. Bucheris nurodė vairininkui visu greičiu plaukti į atvirą jūrą.

S. Russellas stovėjo prie ryšių skyriaus, kai vienas viduje buvęs karininkas išbėgo lauk ir parvertė jį ant žemės, šaukdamas, kad šiaurės korėjiečiai tuoj paleis ugnį.

Visi keturi torpediniai laivai iš kulkosvaidžių paleido išilginę ugnį, o povandeninių laivų persekiotojas į „USS Pueblo“ priekinius stiebus driokstelėjo 57 mm sviedinius. Jis numušė amerikiečių laivo antenas ir visą denį nužarstė šrapneliais.

„Mums reikia pagalbos, – Kamisėjai sušuko radijo operatorius. – Patekome į kritišką padėtį, mums gresia pražūtis. Mums reikia paramos. SOS SOS SOS. Prašau atsiųsti pagalbą“.

„USS Pueblo“ viršutinės kajutės netrukus prisipildė dūmų, nes įgula puolė karštligiškai deginti įslaptintus dokumentus ir plaktukais bei kirviais daužyti įrangą.

L. Bucheris nurodė plaukti paskui povandeninių laivų persekiotoją, bet matydamas, kad dar liko nesunaikintas „fantastiškas kiekis dokumentų“, jis liepė vairininkui sustoti, kad išloštų šiek tiek laiko. Šiaurės Korėjos laivas iš karto paleido dvi salves į viršutinį „USS Pueblo“ denį ir rimtai sužeidė du jūreivius.

L. Bucheris įžengė į radijo ryšio patalpą ir pradėjo diktuoti pranešimą Kamisėjai: „Buvo pareikalauta sekti į Vonsaną. Turime tris sužeistuosius ir vieną žmogų su nuplėšta koja. Jokių ginklų nepanaudojome“.

„Kaip dėl pagalbos? Šie žmonės nusiteikę rimtai, – tęsė jis. – Neketiname priešintis“.

Kritinis atvejis

Kol „USS Pueblo“ su surištais įgulos nariais buvo tempiamas į Vonsaną, Vašingtonas paskelbė plataus masto krizės režimą. Kilo sumišimas, kodėl JAV pajėgos Ramiajame vandenyne reagavo taip vangiai, kai paaiškėjo, kad „USS Pueblo“ yra puolamas.

Kaip vėliau nustatė JAV Kongreso tyrimas, „karinis jūrų laivynas nedėjo jokių pastangų, kad nuo „USS Enterprise“ – lėktuvnešio, kurį tuo metu nuo „USS Pueblo“ skyrė viena valanda skrydžio –pakiltų lėktuvas“, ir net nebandė pakelti naikintuvų „iš daugybės bazių Japonijoje, kurios buvo artimiausi galimos pagalbos taškai“.

Kai iš Okinavos, kurią nuo „USS Pueblo“ skyrė daugiau kaip 1400 km, galiausiai pakilo lėktuvai, jie pritrūko kuro, kad vienu ypu pasiektų laivą. Kol Pietų Korėjoje jie papildė kuro atsargas, jau buvo per vėlu.

Kol JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas ir jo patarėjai ieškojo šios krizės sprendimo, vyriausybei Seule jie „kuo griežčiausiai“ patarė nesiimti jokių veiksmų, kurie galėtų sukelti pavojų „Pueblo“ įgulai.

Tokia tikimybė buvo didelė, nes prieš kurį laiką Šiaurės Korėjos smogikai per 100 metrų buvo priartėję prie Mėlynųjų rūmų – Pietų Korėjos prezidento oficialios rezidencijos. Abi šalys techniškai tebekariavo (kaip ir šiandien), ir tuo metu, kai buvo užgrobtas amerikiečių laivas, Pietų Korėjos specialiosios paskirties kariai aktyviai gaudė likusius Šiaurės Korėjos smogikų būrio narius.

Nors Vašingtonas įspėjo Seulą elgtis atsargiai, JAV kariuomenei buvo liepta ruoštis jėgos veiksmams. Pareigūnai sudarė 12 skirtingų karinių sprendimų, įskaitant planus į tą pačią vietą, kur buvo užgrobtas „USS Pueblo“, pasiųsti kitą laivą ir taip pademonstruoti paniekinimą, subombarduoti Šiaurės Korėjos bazes bei aerodromus ir stambesniuose uostuose numesti priešlaivines minas.

Galiausiai L. Johnsonas atmetė bet kokius aktyvius karinius veiksmus ir pasirinko „jėgos demonstravimo“ variantą. Į Pietų Korėją jis pasiuntė šimtus JAV karinių lėktuvų ir 25 karinių laivų armadą, kuriai priklausė ir trys lėktuvnešiai. Kaip įspėjo viena itin slapta kablograma, „jei tik JAV imtųsi atsakomųjų veiksmų ir prieš Šiaurės Korėją panaudotų karinę jėgą (...) tikimybė, kad įgula ir laivas bus paleisti, iš esmės būtų sunaikinta“.

„Maža to, kerštas į šį konfliktą veikiausiai įtrauktų Kiniją ir Sovietų Sąjungą“, – skelbė memorandumas, pridurdamas, kad „padidėtų krizės gilėjimo ir tikrųjų karinių veiksmų rizika“.

Įkaitai

Atvykus į Vonsaną po laivo užgrobimo, „Pueblo“ įgulos nariai buvo padalyti į dvi grupes ir susodinti į automobilius. Jie buvo nuvežti į vieną traukinių stotį, kur susirinkusi didžiulė minia žmonių skandavo prieš Ameriką nukreiptus šūkius, spjaudė ir trankė įgulos narius. Beveik po dešimties valandų kelionės traukiniu, jie pasiekė Pchenjaną ir atsidūrė „daržinėje“.

Nuo pat to momento, kai šiaurės korėjiečiai pateko į laivą, „Pueblo“ įgulą labiausiai trikdė vienas dalykas – „totali ir visaapimanti neapykanta“ įgulos nariams.

„Tai tiesiog jautėsi“, – per interviu CNN prisiminė S. Russellas. Tai glumino jaunus amerikiečius, kurių daugelis „vienaip ar kitaip nieko nenutuokė apie šiaurės korėjiečius“.

Tik gerokai vėliau jis sužinojo apie JAV veiksmus per Korėjos karą: „Mes išbombardavome iš Šiaurės Korėjos visą šlamštą, nužudėme trečdalį šalies gyventojų. Šiaurės Korėjoje nebuvo šeimos, kuri dėl Amerikos nebūtų praradusi artimo giminaičio“.

Komentarai ()