Ši neapykanta, anksčiau pasireiškusi atsitiktiniu smurtu ir žiaurumu, dar labiau didino nuojautą, kad Šiaurės Korėjos pagrobėjai galiausiai juos nužudys.

Tą naktį sniege S. Russellui iškilo vaizdiniai su masinėmis nacių kapavietėmis ir šaudomais lenkais, rusais bei žydais, kurie buvo verčiami į skubotai SS iškastas duobes. Tačiau po regis amžinybę trukusios kelionės pėsčiomis jie priėjo mažą pastatą. Viduje jie išvydo čiaupus ir vandens kibirus, kad vyrai galėtų nusiprausti.

Šiaurės korėjiečiai neketino žudyti savo įkaitų: „USS Pueblo“ užgrobimas Pchenjanui reiškė didelę propagandinę pergalę, o ją dar labiau galėjo sustiprinti JAV keliaklupsčiavimas, kad susigrąžintų savo piliečius. Įgula buvo perkelta į kitą pastatą – „fermą“, kur reikalai buvo šiek tiek geresni. Jiems buvo pasakyta, kad jie čia bus laikomi tol, kol JAV atsiprašys.

Įgula manė, kad tai yra neįmanoma, bet jiems patiems to nežinant, po kelių mėnesių bergždžių derybų Panmundžome L. Johnsono administracija buvo pasirengusi padaryti būtent tai.

Derybos

1953 metais pasibaigus Korėjos karui, tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų buvo nustatyta 4 km pločio, įtvirtinta demilitarizuota zona (DMZ). Jos centre įsikūrė Panmundžomo bendro saugumo sritis, kurioje Pietų ir Šiaurės Korėjų kariai eina sargybą vos kelių metrų atstumu.

Nuo karo pabaigos praėjus beveik 65 metams, tokia padėtis iš esmės yra nepasikeitusi.

Palei sieną rikiuojasi mėlyni barakai. Būtent juose 1968 metų vasario 2 dieną prasidėjo derybos. Per pirmuosius susitikimus dominavo Šiaurės Korėjos reikalavimai oficialiai atsiprašyti, bet Amerika tvirtino, kad „USS Pueblo“ buvo tarptautiniuose vandenyse ir nepadarė nieko bloga. Progresas vyko lėtai, bet dalykiškai. Šiaurės Korėjos generolas majoras Pak Chung Kukas dažnai skaitydavo iš pareiškimų, kurie veikiausiai buvo parengti galimiems JAV gambitams.

Derybos užsitęsė savaites, vėliau – mėnesius. „USS Pueblo“ įgula toliau buvo kankinama, o jėgos šalininkai Vašingtone bei Seule ragino imtis karinių veiksmų. Įtampa pasiekė tokį apogėjų, kad admirolas Ulysses Sharpas, vadovavęs visoms JAV pajėgoms Ramiajame vandenyne, parengė slaptą planą, kaip apginti Pietų Korėją nuo tikėtinos antrosios Šiaurės Korėjos invazijos.

Pagal vieną scenarijų, pavadintą „Freedom Drop“, JAV lėktuvai ir sausumos pajėgos turėjo atakuoti Šiaurės Korėjos karius bei tankus branduoliniais sprogmenimis, o raketos su branduoliniais 70 kilotonų užtaisais, daugiau kaip trigubai viršijančiais ant Nagasakio numestos atominės bombos galingumą, turėjo susprogdinti strateginius objektus Šiaurės Korėjos viduje.

Viena Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) ataskaita tuo metu nustatė, kad nors pasienyje dramatiškai suaktyvėjo ir tęsiasi Šiaurės Korėjos partizaniniai veiksmai, Pchenjanas neketina veržtis į Pietų Korėją ar rizikuoti plataus masto karu. Tačiau CŽA įspėjo, kad didėja Pietų Korėjos prezidento nepasitenkinimas tiek Pchenjanu, tiek Vašingtonu, todėl auga tikimybė, kad būtent jis, o ne JAV, nurodys griebtis „plataus masto keršto“.

Neprognozuojamas Pietų Korėjos elgesys šio proceso metu pasireiškė 1968 metų birželį, kai Šiaurės Korėjos pajėgos užpuolė ir paskandino slaptą Pietų Korėjos žvalgybinį laivą. Pražūtinga Seulo šnipinėjimo misija buvo suplanuota ir vykdoma be JAV armijos generolo Charleso Bonesteelo žinios – būtent jis vadovavo Jungtinių Tautų pajėgoms Pietų Korėjoje ir formaliai buvo atsakingas už šios šalies karinį jūrų laivyną. Vašingtonui skirtoje kablogramoje Ch. Bonesteelas įspėjo, kad Pietų Korėjos vykdoma šnipinėjimo misija būtų pakenkusi deryboms dėl „USS Pueblo“. Ši misija, pasak generolo, pasitarnavo komunistinei propagandai, siekiančiai įrodyti pasauliui, kad Jungtinių Tautų pajėgos (UNC) ir Korėjos Respublikos laivynas (ROKS) yra provokuojantys agresoriai“.

1968 metų rugsėjį derybos Panmundžome priėjo „aklavietę“, skelbė vienas išslaptintas Baltųjų rūmų memorandumas.

Galiausiai po vienos spaudos konferencijos, kurią Šiaurės Korėja surengė su „USS Pueblo“ įgula ir kurios pabaigoje L. Bucheris paragino JAV vyriausybę „kažką padaryti, kad būtų išgelbėtos šių jaunų vyrų gyvybės“, Vašingtonas sutiko pasirašyti atsiprašymą, kaip ir reikalavo Pchenjanas, tačiau su ta sąlyga, kad prieš tai jam bus leista išplatinti vieną pranešimą.

Dokumentas, kurį Pak Chung Kukas įteikė pasirašyti JAV armijos derybininkui, generolui majorui Gilbertui Woodwardui, buvo skirtas „Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos vyriausybei“ – pastarojo šalies pavadinimo JAV niekada nevartojo, nes nepripažino Pchenjano legitimumo. Jame buvo teigiama, kad „Pueblo“ „neteisėtai įplaukė į KLDR teritorinius vandenis (...) ir užsiėmė šnipinėjimo veikla, kad perimtų svarbias karines ir valstybines paslaptis“.

Laisvė

Nors derybos artėjo persilaužimo link, „Pueblo“ vyrai vos neišsikasė sau duobės.

Vieną vakarą, pažiūrėję du propagandinius Šiaurės Korėjos filmus, kuriuose vakariečiai į kameras rodė iškeltus vidurinius pirštus, įgula suvokė, kad jų pagrobėjai nežino, ką reiškia šis įžeidžiantis rankos gestas, ir kiekviena proga pradėjo juos rodyti, įskaitant tuos atvejus, kai buvo fotografuojami ar filmuojami.

Supratę, ką išdarinėja amerikiečiai – o tam pasitarnavo JAV žiniasklaidos pranešimai apie tokią protesto formą – šiaurės korėjiečiai įsiuto. Kaip teigiama byloje, kurią dalis įgulos narių vėliau iškėlė Šiaurės Korėjos vyriausybei, jų pagrobėjai „griebėsi mušimų, įžeidinėjimų ir tardymų kampanijos, kuri buvo tokia koncentruota ir intensyvi, jog įkaitai praminė ją „Pragaro savaite“.

„Jie buvo laikomi šaltame ore, atidarytomis durimis, nuolat stebimi. Naktimis turėdavo degti šviesa, jiems buvo neleidžiama miegoti. Griežčiau buvo taikomos visos taisyklės, – skelbė ieškinys. – Įkaitai visą laiką privalėjo sėdėti ant kėdžių nuleidę galvas, kol sulaukdavo leidimo elgtis kitaip“.

Tuomet staiga viskas vėl pasikeitė. Vyrams buvo išdalyti nauji drabužiai ir pasakyta, kad jie netrukus bus paleisti. JAV sutiko atsiprašyti.

1968 metų gruodžio 23-ąją, 9 val. Seulo laiku, Pak Chung Kukas ir G. Woodwardas susitiko paskutinį kartą. G. Woodwardas perskaitė trumpą pranešimą, kuriame pasmerkė dokumentą, kurį turėjo pasirašyti, ir nurodė, kad taip daro tik todėl, kad išlaisvintų „Pueblo“ vyrus. Tuomet jis jį pasirašė.

Tuo tarpu Šiaurės Korėjos sienos pusėje įgulos nariai, apsivilkę tą rytą išduotais naujais drabužiais, jau buvo susodinti į du autobusus. Oro temperatūra buvo žema ir per kelias valandas, kol jie laukė, jų iškvėpta drėgmė ant autobuso langų virto ledu.

Galiausiai 11 val. 30 min. vyrai perėjo DMZ kertantį „Tiltą be kelio atgal“. Jie pasirodė vienoje voroje, vedami L. Bucherio. Po jo ėjo du įgulos nariai, nešę Duane`o Hodgeso, kuris mirė nuo sužalojimų, patirtų per „Pueblo“ ataką, palaikus.

Patekęs į Pietų Korėjos teritoriją, S. Russellas pagalvojo, kad „tai yra laimingiausia jo gyvenimo diena“. Tačiau jo, kaip ir kitų įgulos narių, veidas buvo be emocijų, o dvasia „buvo sugniuždyta ir mėgino atsitiesti“.

Nuo tos dienos, kai Šiaurės Korėja užgrobė „Pueblo“, buvo praėję 11 mėnesių.

Pietų Korėjoje vyrai buvo nuvesti į vieną karinę bazę, kur buvo pavalgydinti „vienu puikiausių maistų“, kurį jiems yra tekę valgyti: kava, apelsinų sultimis, sumuštiniais su kumpiu ir vištienos sriuba. Tuomet sraigtasparniu jie buvo nuskraidinti į bazę netoli Seulo medicininiam patikrinimui ir galiausiai gruodžio 24 dieną, pačiose Kalėdų išvakarėse, išskrido į Jungtines Valstijas pas savo šeimas.

Pats laivas „USS Pueblo“ niekada nebuvo atiduotas. Jis oficialiai tebepriklauso JAV kariniam jūrų laivynui, nors ir yra vienas seniausių JAV flotilėje. Nuo 2013 metų Pchenjanas jį naudoja kaip turistinį objektą ir propagandos muziejų.

Karas

Daugybė slaptų JAV kablogramų ir pranešimų liudija, kaip arti dėl „Pueblo“ krizės Korėjos pusiasalis buvo atsidūręs ties antrojo karo slenksčiu.

Per 13 mėnesių iki „Pueblo“ incidento Šiaurės Korėjos kariai paliaubų susitarimą buvo pažeidę 610 kartų. 200 Šiaurės Korėjos karių žuvo, kai atsidūrė ne toje DMZ pusėje. Tuo pačiu metu Šiaurės Korėja nuolat skųsdavosi, kad palei jos krantus „infiltruojami karinio jūrų laivyno laivai bei ginkluoti šnipinėjimo laivai“, ir grasindavo kerštu.

„Bet kuris kvailys būtų pasakęs, kad padėtis blogėja“, 0 neseniai CNN sakė S. Russellas. Padėtis dar labiau pablogėjo, kai įvyko Mėlynųjų rūmų incidentas, apie kurį „Pueblo“ įgula taip ir nebuvo informuota.

„Jie turėjo mums pranešti, kad neštume iš ten savo kailį, bet jie to nepadarė“, – sakė S. Russellas.

Griežta Kongreso Ginkluotųjų pajėgų komiteto ataskaita didžia dalimi su tuo sutiko ir sukritikavo šios misijos planavimą, „Pueblo“ apsaugos bei paramos stoką ir „lėtą kariuomenės vadų reakciją arba jos nebuvimą“, kai krizė jau prasidėjo.

„Karinis jūrų laivynas neturėjo plano nenumatytiems atvejams, kad būtų galėjęs atskubėti į pagalbą „USS Pueblo“, – teigė ataskaita.

Nuo tada, kai baigėsi karas, Korėjos pusiasalio istorija yra nusėta tokiais incidentais kaip „Pueblo“, nors šio laivo užgrobimas tikrai nebuvo pats blogiausias įvykis. Didžiausios įtampos laikotarpiais, kai tarp Pchenjano, Seulo ir Vašingtono nutrūkdavo bendravimas, visos pusės tegalėdavo spėlioti, kokie yra kitų šalių ketinimai.

Jei „Pueblo“ incidentas pasikartotų šiais laikais, jis sukeltų dar didesnę riziką, kai Šiaurės Korėja turi branduolinį arsenalą, apie kurį Kim Il Sungas galėjo tik pasvajoti, ir kai Vašingtone kaupiasi spaudimas imtis prevencinių karinių veiksmų prieš Pchenjaną.

Tačiau derybos, kurios padėjo išvengti karo 1968 metais, galėtų padėti išvengti jo ir šiandien. Būtent tai neseniai padarė Šiaurės ir Pietų Korėjos, kai pirmą kartą per daugiau kaip dvejus metus atvėrė komunikacijos linijas.

Komentarai ()