Bekraščiuose pasaulio vandenynuose kasdien budi dešimtys nebyliųjų žmogaus sukurtų plėšrūnų – povandeninių laivų. Šie aklieji monstrai žaidžia slėpynių žaidimus idant prireikus galėtų netikėtu smūgiu nublokšti oponentus, nepaisant jų ilgai rengtų planų. Kokios tai pavojingos misijos galime suprasti tik nutikus didelei nelaimei.

2005 metų sausio 8-i JAV povandeniniam laivui „USS San Francisco“ buvo eilinis šeštadienis. Vos prieš kelias dienas laivas, iš svarbios amerikiečiams, Guamo karinės bazės Ramiajame vandenyne buvo pajudėjęs link Brisbeno, Australijoje. Jų laukė kone 5000 kilometrų kelionė kurią reikėjo įveikti būnant po vandeniu.

Los Angeles klasės laivai, nebuvo tokie prestižiniai kaip tie, kurie galėjo gabenti balistines raketas su branduolinėmis galvutėmis, tačiau JAV saugumo planuose tai buvo ir vis dar yra labai svarbūs laivai.

Dar 1972 metais pradėti statyti šios klasės povandeniniai laivai turėjo užtikrinti efektyvią paramą įprastuose konfliktuose panaudojant „Tomahawk“ sparnuotąsias raketas. Jie turėjo nepastebėti priplaukti daug arčiau konflikto nei tai darytų galingieji, laukiantys „paskutiniosios dienos“ sprendimo.

Dar 1977 metais pradėto statyti „USS San Francisco“ povandenininkų įgulai giliavandenės užduotys nebuvo naujiena.  Į trečią dešimtį be baigiančiam įkopti laivui taip pat. 

Tokių kaip jis buvo pagaminta net šešiasdešimt du ir jie daugybę kartų vykdė tokias išvykas. Greičiausiai ne jis vienas buvo plaukęs suplanuotu maršrutu.

Nerimas tik vadovavimo tiltelyje: navigatoriai maršruto planą buvo gavę kone išplaukimo išvakarėse iš septintojo laivyno vyriausiosios vadavietės, įsikūrusios Japonijoje. Pasirengti geriau nebuvo progos. Teko plaukti dar pagal 1989 metais sudaryto maršruto gaires.

Kita vertus jūreiviai prie to pratę. Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet Mėnulio ar Marso paviršių žinome geriau nei to kas esti Žemėje po vandeniu. Detaliai ištirta ir sužymėta vos 10% povandeninio dugno. Visa kita atliekama nuojautos, kelių dešimtmečių senumo jūrlapiais, ar net pasiremiama įrašais siekiančiais didžiųjų geografinių atradimo laikų navigatorių pastabas.

Taip plaukioja visi, net turtingųjų amerikiečių laivyno laivai. Tokius neįtikimus faktus žino aukščiausi laivų pareigūnai. Įgulos paklusniai vykdo vadų įsakymus.

Sausio 8-os dienos pietūs buvo pateikti vienuoliktą valandą vietos laiku. Praktiškai prieš pat vidurdienį, jei kas jį būtų matę, mat laivas tuo metu buvo 400 pėdų po vandeniu (121 metro gylyje). Už povandeninio laivo navigaciją atsakingi pareigūnai maždaug tuomet buvo trumpam įjungę povandeninį sonarą. Jo rodmenys patvirtino, kad „San Fransiskas“ randasi saugioje zonoje. Pagal jūrinius žemėlapius jie buvo tokiame taške, kuriame gylis vietomis siekė net 6000 pėdų (1,8 kilometro).

Kapitono įsakymu buvo liepta leistis dar giliau, į beveik 160 metrų gylį. Pagal laivyno patvirtintą įvykių ataskaitą, jaunesnysis pareigūnas prašė įjungti sonarą, tačiau laivo navigacijai vadovaujantis vyresnysis pareigūnas leitenantas Briusas L. Karltonas (Bruce L. Carlton) to padaryti neleido.

Povandeniniai laivai visiškai akli. Įtaisyti apžvalgos liukai stipriai susilpnintų konstrukcijas, o net jei jie būtų, iš jų maža naudos, nes šviesą blokuotų gilus vanduo. Teoriškai šviesa vis dar jaučiama gylyje iki 200 metrų po vandeniu, tačiau toks matomumas nieko neleistų įžiūrėti. Net jei būtų įtaisytos papildomos šviesos, kaip batiskafuose. Pastarasis sprendimas leidžia atkovoti vos kelis metrus apžvalgai.

Kur kas pravartesni sonarai. Jų pasiųsti signalai atsimuša į artimiausias paviršius leisdami „pamatyti“ kas dedasi. Tačiau toks signalas nuaidi kelias dešimtis kilometrų per vandenyną.

Kariniai laivai klausosi bet kokio po vandeniu pasirodančio garso. Net elementarus lėtas propelerio sukimasis girdimas iš labai toli. Bet koks netolygumas, besisukančių menčių keliamas ūžesys leidžia identifikuoti kas per nežinomasis slepiasi tamsiose gelmėse.

Sonaro paskleistas garsus PING garsas iškart leidžia sužinoti kad povandeninis laivas ten. Todėl kariniai laivai juos naudoja labai retai. Itin sudėtingomis navigacijos sąlygomis arba kai norima pasitikslinti kur esama. Kai negali apsižvalgyti kur esi, tokio signalo suteikta informacija, sugretinta su jūrlapių informacija, leidžia numanyti apytikslią savo buvimo tašką.

Taigi laikrodžiui minutė po minutės artinant vidurdienį, didelis karinis povandeninis laivas tiesiog skriejo bemaž 160 metrų po vandeniu gylyje visiškai aklai. Oficialiai deklaruojamos šios klasės galimybės plaukti 20 mazgų greičiu, bet tądien „USS San Francisco“ plaukė kone per pus greičiau, išvystydamas 33 mazgų (beveik 60km/h). Iki kol staiga viskas sustojo.

Smūgis, kauksmas, metalo džergžesys ir kiti sunkiai nusakomi garsai bei jutimai pasitiko jūreivius. Tai priminė skerdyklą, vėliau pasakos išgyvenusieji. Povandeniniai laivai statomi funkcijų efektyvumui, o ne avarijoms, todėl dauguma žmonių įvykio momentu buvo nublokšti kas kur. Dauguma smarkiai susižeidė kliudydami aštrius įvairių objektų kampus. Net laivo operatoriai, kurie buvo prisisegę prie krėslų, sugebėjo galvomis trenktis į prieš juos buvusius monitorius.

Toks netikėtas buvo šis susidūrimas, o dar pietų metas, dalis įgulos laisvai vaikščiojo po laivą. Retas įsitvėrė į ką nors. Juk jie ką tik 60km/h greičiu rėžėsi į akmeninę sieną, sustabdžiusią laivą tą pačią sekundę, tik ne žmones ir daiktus buvusius viduje.

Nukritę ant žemės popieriai gėrė paplūdusį kraują. Kone visi 140 įgulos narių patyrė traumas. Nuo sumušimų ir nubrozdinimų iki rimtų išnarinimų. Tačiau vieno žmogaus traumos buvo labai rimtos. Povandenine laive yra medikų ,apmokytų tvarkyti pasitaikančias traumas, bet jame nėra daktarų. Šįkart vidury vandenyno gelmių reikėjo daugiau nei tik tvarsčių.

Avarijos metu antros klasės mechanikas Džiozepas Ašlėjus (Josep Ahley) buvo rūkomajame su dar keliais jūreiviais. Juos susidūrimas nubloškė bemaž šešis metrus, tiesiai į  išsikišusias metalines dalis. Ant jo užvirto dar du žmonės. 24-erių vaikinui skilo kaukolė.

Pagrindiniame tiltelyje iškart užvirė darbas siekiant išsiaiškinti kas dedasi ir ko reikia. Iš visų kampelių skriejo radijo pranešimai apie sužeidimus ir kitas nelaimes. Povandeninis laivas kone iškart ėmė kilti į paviršių. Prireikė daugiau dviejų minučių iki galiausiai jis išniro į dienos šviesą. Būdamas vienui vienas, už daugiau nei 1000 kilometrų nuo kranto, reikalaujantis pagalbos.

Retas San Francisko narys tąkart susimąstė apie 1963 metus ir nuskendusį „USS Tresher“ povandeninį laivą. Būtent po šios, iki šiol neišaiškintos, nelaimės laivynas pradėjo SUBSAFE programą. Programą kuri reikalavo įrodyti, kad po nelaimės laivo korpuso centrinė struktūra liks integrali net veikiant dideliam išoriniam aplinkos slėgiui. Tokius reikalavimus atitinkantis laivas turėtų šansą iškilti į paviršių net patyręs korpuso apvalką praduriančią nelaimę. Tokią kaip ši.

Per stebuklą atominis reaktorius liko sveikas. Laivo įgula sugebėjo savomis jėgomis parplukdyti pažeistą povandeninį laivą atgal į Guamo karinę bazę sausio 10-ą dieną. Per dvi dienas po nelaimės.

Jį atlydėjo trys karinių pajėgų laivai suskubę į pagalbą. Nuolat prie jo budėjo keli kariniai sraigtasparniai bei „P-3“ jūrinės žvalgybos lėktuvas.

Tik iškėlus į sausąjį doką paaiškėjo koks tikrasis patirto susidūrimo mastas. Nors laivo priekis išliko integralus, tačiau dengiantis apvalkalas tiesiog suplėšytas, daugybė svarbių mazgų nepataisomai sumaitoti. Telieka stebėtis kaip šio povandeninio laivo neištiko didesnė nelaimė. Viskas pasibaigė vos vieno nario mirtimi ir daugybinėmis likusiųjų traumomis. O juk galėjo taip ir likti vandenyno gelmėse.

Dešimtys įgulos narių pamatę kiek nedaug trūko iki mirties, pasiprašė būti perkelti į kitą tarnybą, tarnybą ne povandeniniuose laivuose. Keli įgulai vadovavusių aukštų pareigūnų buvo pripažinti kaltais dėl įvykusio incidento. Jie buvo pažeminti pareigose, atimtos galimybės kopti karjeros laiptais.

Oficialus tyrimas atskleidė, kad laivas plaukė ženkliai per greitai. Taip pat privalėjo naudotis sonaru, ypač kilus įtarimams dėl saugumo. Povandeniniai laivai žino tik apytikslį savo buvimo tašką, tad net dešimtys prieš tai praplaukusių laivų galėjo būti dešimtimis metrų nuo to taško kuriame įvyko susidūrimas.

Naudotuose jūrlapiuose kalno tikrai nebuvo, bet buvo spalvų žymėjimo žymė leidusi daryti prielaidą apie pokyčius dugne. Būtent dėl to navigatoriai prašė leidimo tikrinti vietą sonaru. Geresnio plano kaip aplenkti šį tašką jie negalėjo sugalvoti dėl pavėluotai gauto maršruto plano. Jie tiesiog fiziškai nespėjo viso 4700 km atstumo peržvelgti susidarant jiems patinkantį plaukimo kelią.
 

Dar viename tyrime, atliktame 2008 metais, buvo nustatyta, kad 1999 metais darytose vietos palydovinėse nuotraukose povandeninis kalnas buvo užfiksuotas, tačiau niekas nepasirūpino naujausiais duomenimis atnaujinti sukurtus maršrutus.

Šios vietos svarba buvo aktuali „Šaltojo karo“ metu. 2005 metais situacija pasaulyje buvo visai kita. JAV buvo įsitraukusi į pasaulinę kovą su terorizmu. Afganistanas, Irakas, Persijos, Šiaurės Afrikos karštosios zonos. Visos lėšos bei topografika užsiimantys laivai aktyviai skenavo kitus dugnus. Rengė tos dienos aktualijas atitinkančius maršrutus.

Jei jūriniai žemėlapiai bus ir toliau sudarinėjami tokiu pat greičiu, prireiks dar 125 metų iki kol turėsime visą vaizdą, kas dedasi iki 200 metrų gylio vandenynų vietose. Kas dar giliau ir toliau liks daugmaž netyrinėta paslaptimi.

„USS San Francisco“ kiek netikėtai nebuvo nurašytas, nepaisant solidaus laivo amžiaus ir įspūdingos žalos. Remontas truko trejus metus. Visą sugadintą priekinę dalį reikėjo pakeisti. Tam  buvo panaudotas tos pačios klasės, ką tik nurašytas, povandeninis laivas dvynys „USS Honolulu“.

Nuo donoro buvo nupjauta visa priekinė dalis, kurią po to reikėjo ypač kruopščiai prijungti prie apgadintojo laivo. Netikėta, bet bemaž 80 milijonų dolerių (86 mln. eurų šių dienų verte) atsėjęs remontas pasirodė pigesnis problemos sprendimas nei pakeisti kurą keliais metais jaunesniame „USS Honolulu“ atominiame reaktoriuje.

Toks darbas, anot amerikiečių, būtų kainavęs net 170 milijonų dolerių. San Franciskui pasisekė, 2000-2002 metais laivynas buvo investavęs į jo atominio reaktoriaus kuro pakeitimą. Toks faktas lėmė, kad teoriškai dar trisdešimt metų povandeninis turės pilnai veikiantį atominį reaktorių.

2016 metais „USS San Francisco“ galiausiai baigė oficialią karinę tarnybą. Dabar juo naudojasi jaunieji kadetai besimokantys prižiūrėti atominius laivų reaktorius.

Komentarai ()