Tai buvo sėkmingas itin slaptas oro gynybos projektas, kurį sugriovė Černobylio katastrofa.

Šaltasis karas yra gerai žinomas kaip laikotarpis, kai įtampa tarp SSRS ir Vakarų šalių katastrofiškai augo. Karinės lenktynės vertė vis tobulinti ginklus, todėl SSRS administracija suprato, kad šalis turi tobulinti oro saugumo technologijas.

Buvo paskaičiuota, kad iš JAV paleistai balistinei raketai pasiekti SSRS teritoriją, prireiks 20–30 minučių. Gynybos pajėgoms reikėjo sistemos raketai aptikti praėjus 2-3 minutėms po jos paleidimo, kad būtų pakankamai laiko imtis atsakomųjų priemonių.

7-ojo dešimtmečio viduryje konstruktorius Vladislavas Repinas ir akademikas Aleksandras Mintsas pasiūlė trijų lygių raketinių radarų sistemą. Pirmasis lygis buvo palydovai, kurie stebėjo raketos liepsną infraraudonųjų spindulių spektre.

Antrasis buvo už horizonto matantys radarai, kurie radijo bangomis suranda raketos liepsnas, ir trečiasis – antžeminiai radarai, kurie užfiksuodavo pačią raketą, kai ji būtų pakankamai arti šalies teritorijos. Šie trys lygiai padėjo sumažinti klaidingų sistemos reakcijų riziką, tuo tarpu darbuotojų atsakomybė už klaidingus sprendimus išaugo.

Problema atsirado antrame lygyje: fizikai neturėjo technologijos, leidžiančios sukurti už horizonto matančius radarus. Tyrėjai, vadovaujami inžinieriaus Franto Kuzminskio, pasitelkė metodą, kurį, norėdamas anksti rasti lėktuvus, 1946 m. išrado mokslininkas Nikolajus Kabanovas.

Jis pasitelkė jonosferą - 60–1000 kilometrų aukštyje esantį viršutinį Žemės atmosferos sluoksnį, kuriame dėl vadinamosios kosminės spinduliuotės yra daug laisvųjų elektronų. Buvo nustatyta, kad maždaug 300 kilometrų aukštyje jonosfera atspindi radijo bangas, kurios leidžia joms keliauti aplink Žemę.

Kabanovo metodas veikė taip: šaltinis siunčia radijo bangą, ji nustato lėktuvą 900–4000 kilometrų atstumu, atsispindi nuo plokštumos ir grįžta prie priėmimo antenos, kuri išanalizuosi signalą sužino lėktuvo dydį, greitį ir skridimo kryptį. Šis metodas taip pat galėtų padėti stebėti raketas: radijo bangos tiesiog atspindėtų raketos, o ne lėktuvo, plazmos dujų pėdsakus.

Šį metodą reikėjo išbandyti, todėl septintojo dešimtmečio viduryje Ukrainos Sovietų Respublikos teritorijoje, netoli Nikolajevo miesto (480 kilometrų į pietryčius nuo Kijevo), buvo pradėtas statyti pirmasis eksperimentinis už horizonto matantis radaras. Projektas buvo pavadintas „Duga“ („Arka“).

Radaras buvo milžiniškas: jo priėmimo antena buvo 135 metrų aukščio ir 300 metrų ilgio, perdavimo antena – 85 metrų aukščio ir 210 metrų ilgio; taip pat buvo 90 metrų ilgio pastatas su 26 didžiuliais dviejų aukštų perdavimo blokais. Šių perdavimo blokų gamyba kėlė pavojų ir sunkumų. Mašinų dirbtuvės Dniepropetrovske (dabartinis Dnipras, 400 kilometrų į pietryčius nuo Kijevo) darbuotojai patys negalėjo įvykdyti šios užduoties, todėl Kuzminskis subūrė papildomas specialistų brigadas. Baigus statybas, specialistams prireikė metų, kad „Duga“ radarą sureguliuotų. Kompleksas pradėjo veikti 1971 m. lapkričio 7 d.

Testai buvo sėkmingi, todėl Frantsas Kuzminskis pasiūlė pastatyti dar du „Duga“ kompleksus kariniuose miesteliuose skirtingose SSRS pusėse.

Tęsinys kitame puslapyje:

Statybos pradėtos 1970-aisiais. Pirmasis iš šių radarų koviniu režimu pradėjo veikti 1982 m. Rusijos Tolimųjų Rytų teritorijoje netoli Komsomolsk-na-Amure (6070 km į pietryčius nuo Maskvos), o vėliau antrasis buvo pradėtas eksploatuoti Ukrainos SSR, netoli Černobylio miesto (90 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kijevo). Tokia stočių vieta sumažino „poliarinės kepurės“ efekto poveikį jonosferoje – ji neleidžia judėti radijo bangoms, o kai dėl to vienoje šalies pusėse esantis radaras apakinamas, kitoje signalas puikiai veikia.

Du nauji kompleksai buvo žymiai didesni už pirmąjį Nikolajeve. Pagrindinį radiolokatorių Černobylyje sudarė du priėmimo antenos įrenginiai: didesnis - 140 metrų aukščio ir 900 metrų ilgio, o mažesnis - 90 metrų aukščio ir 500 metrų ilgio. 300 metrų ilgio perdavimo antenos blokas buvo pastatytas netoli Černigovo, todėl tarp komplekso dalių buvo maždaug 80 km atstumas.

Pastatyti Černobylio „Duga“ buvo labai nelengva: priimančioms antenoms reikėjo tūkstančių tonų ypač stiprių karkasinių vamzdžių, kurių buvo deficitas. Be to, šie vamzdžiai laikė specialius radiatorius, suformuotus kaip pailgi krepšeliai. Radiatoriai turėjo būti padengti cinku, kad apsaugotų juos nuo rūdijimo.

„Duga“ buvo itin slaptas objektas, todėl praktiškai niekas nežinojo garsų kilmės. Kijevo Černobylio muziejaus istorikas Sergejus Babakovas primena, kad net kai kurie sovietų karininkai neįsivaizdavo, kam skirtas kompleksas, o kai kurie žmonės tikėjo, kad tai ginklas sunaikinti priešą elektriniu impulsu.

Radaras impulsus siuntė maždaug dešimt kartų per sekundę, o nuo 1976 m. (kol abu kompleksai veikė bandymo režimu) šis signalas radijo eteryje pasirodė daugelyje šalių. Netrukus buvo nustatyta, kad šaltinis yra SSRS teritorijoje. Garsas buvo panašus į dažną beldimąsi, todėl „Duga“ buvo pravardžiuojama „rusišku geniu“.

Nė vienas iš žinomų metodų nepadėjo apsaugoti eterio nuo konkretaus triukšmo, nes radaras kartais keisdavo savo dažnį ir toną, tačiau jis nervindavo žmones, todėl kelios šalys, tokios kaip Norvegija, Švedija, Šveicarija ir kitos, pareiškė protestą SSRS už tarptautinės radijo dažnių paskirstymo konvencijos pažeidimą.

SSRS administracija nusprendė tai laikyti paslaptyje ir tiesiog įtraukė triukšmo šalinimą į „Duga“ modernizavimo programą. Tai taip pat apėmė technologijas, padedančias geriau išvengti „poliarinės kepurės“ jonosferoje, labiau išplėtotus raketų aptikimo būdus ir kitus patobulinimus, tačiau „Dugai“ tiesiog nepasisekė.

1986 m. balandžio 26 d. įvyko Černobylio katastrofa: susprogo atominės elektrinės ketvirtasis reaktorius. „Duga“ buvo vos už dešimties kilometrų nuo elektrinės. Žinoma, viskas komplekse stovėjo savo vietoje, tačiau gama spinduliuotė neleido radaro eksploatuoti.

Karinis miestelis aplink „Duga“ buvo evakuotas, tačiau darbuotojai jame specialioje požeminėje slėptuvėje išbuvo iki 1987 m., kai buvo išvežta visa įranga. Ji per Černobylio katastrofą nenukentėjo, nes visa buvo laikoma nuo branduolinės spinduliuotės apsaugotoje teritorijoje.

Įranga buvo perkelta į Komsomolsk-na-Amurą, tačiau likimas „Dugai“ buvo negailestingas: dėl naujų oro gynybos idėjų tolesnis projekto vystymas buvo sustabdytas 1989 m., o 1990-aisiais  įranga Tolimuosiuose Rytuose buvo sunaikinta gaisro. Kompleksas Komsomolsk-na-Amure buvo išardytas 1998 m.

Eksperimentinis radaras Nikolajeve buvo sustabdytas 1995 m. ir 2001 m. išmontuotas. Černobylio „Duga“ vis dar stovi dėl savo vietos apleistoje teritorijoje. „Stalkerius“ (Černobylio zonos turistus) traukia ši milžiniška, išties įspūdinga ir žavi konstrukcija, nepaisant mirtino pavojaus: vamzdžiai šiais laikais yra siaubingai surūdiję.

Šis kompleksas yra paskutinis paminklas vėlyvajai SSRS oro gynybai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (6)