Koviniuose veiksmuose vienas iš svarbiausių faktorių – galimybė naikinti priešą iš kuo didesnio atstumo, ypač kai šis atstumas yra didesnis nei priešas gali pasiekti mūsų pozicijas, teigia Lietuvos kariuomenės atsargos majoras ir ginkluotės entuziastas Darius Antanaitis. Kitaip tariant, geriau turėti ilgesnę lazdą, nei priešas, sako jis.

„Kad tai pasiektų, valstybės vysto įvairius pajėgumus: nuo didesnio taiklaus šaudymo nuotolio šaulių ginklų iki tarpžemyninių raketų. Tačiau ir šios priemonės yra skirstomos pagal panaudojimo tikslą kuris gali būti taktinis, operacinis ar strateginis“, – sako karys.

Anot jo, taktiniame lygyje naudojamos balistinės raketos arba artilerija. Abi šios sistemos turi savo paskirtį, trūkumus bei privalumus.

„Raketinės sistemos, paprastai skirstomos į salvines sistemas, naudojamos tada, kai reikia ugnimi padengti tam tikrą plotą, kuriame yra priešo susitelkimas – arba kai reikia sunaikinti konkretų taikinį nepakenkiant aplinkui esantiems objektams, – pasakoja ginkluotės entuziastas. – Artilerijos paskirtis panaši, tik jos šaudymo nuotolis yra mažesnis, nes raketos varomos jose esančiu kuru, o sviediniai skrenda tiek, kiek buvo sudarytas parako degimo dujų slėgis vamzdyje. Nors yra sviedinių ir su raketiniu varikliu kurių paskirtis padidinti šaudymo nuotolį bei taiklumą“.

D.Antanaitis pasakoja, kad pagal mobilumą artilerija skirstoma į dvi pagrindines rūšis: velkamą arba savaeigę.

„Velkamos sistemos, paprastai turi vilkiką, jos neapsaugotos nuo priešo ugnies bei užtaisomos rankomis. Savaeigės pačios gali nuvažiuoti į ugnies pozicijas ir turi apsaugą nuo priešo ugnies, gali būti užtaisomos kaip rankomis taip ir automatiškai“, – aiškina karininkas.

Jo teigimu, šiuolaikinėje mūšio erdvėje naudojama „shoot and scoot“ taktika. Jos paskirtis – greitai atvykti į pozicijas, atlikti ugnies užduotį ir kaip įmanoma greičiau pakeisti pozicijas, kol priešas neatidengė atsakomosios ugnies, ką jis gali padaryti pasinaudodamas bepiločių sistemų, radarų ar kita žvalgybos informacija.

„Akivaizdu, kad velkama artilerija šioje pozicijoje turi vien tik trūkumus. Be menko mobilumo, ji dar pasižymi maža greitošauda ir dideliu aptarnaujančio personalo kiekiu. Velkamų haubicų greitošauda, be kitų faktorių, priklauso tik nuo artileristų greičio rankomis užtaisant ginklą: kuo labiau jie pavargę, tuo mažesnė greitošauda“, – pastebi atsargos majoras.

„Kalbant apie gebėjimą greitai pakeisti pozicijas, kaip pavyzdį galima paimti JAV gamybos velkamą haubicą M777. Šios haubicos pasitraukimas iš pozicijos, kai įgula yra labai gerai treniruota, užima 2 minutes 23 sekundes. Visą tą laiką kariai yra atviroje vietovėje, be apsaugos nuo priešo ugnies. Lyg to būtų maža, aptarnauti haubicai reikalinga 5-7 karių komanda. Palyginimui – Prancūzijos kariuomenės reikalavimas pakeisti pozicijas yra ne ilgiau nei per 100 sekundžių“ – teigia D.Antanaitis.

Tačiau kam reikalingos tokios nerangios velkamos sistemos, kurios reikalauja didelio skaičiaus aptarnaujančių karių, o šie neturi jokios apsaugos nuo atsakomosios ugnies? Atsakymas į šį klausimą yra labai paprastas. Ginklai yra įrankiai, skirti atlikti tam tikrą darbą, tam tikromis sąlygomis. Kaip nėra universalaus įrankio, kuris galėtų kalti vinį ir pjauti medį, taip nėra ir ginklo, kuris tiktų visiems gyvenimo atvejams.

„155 mm haubica M777 buvo specialiai sukurta naudoti žemo intensyvumo konfliktuose, kai priešas neturi galimybių atidengti atsakomąją artilerinę ugnį. Pagrindinis JAV kariuomenės reikalavimas šiai haubicai buvo galimybė perdislokuoti ją sraigtasparniais. Todėl gamintojas dėjo visas pastangas ją maksimaliai palengvinti. Paskutinių dešimtmečių JAV kariuomenės operacijų pobūdis turėjo tam įtakos, ir dabar net du trečdaliai visos JAV artilerijos sudaro būtent lengvos, ekspedicinėms pajėgoms skirtos M777“, – pasakoja ginkluotės entuziastas.

Jo teigimu, dabartinėje geopolitinėje situacijoje M777 yra lengvai pažeidžiama, įgula nepasaugota, o haubicos mobilumas yra labai ribotas. Po ugnies užduoties įvykdymo, įgula turi nuimti maskuotę, paruošti haubicą nuvilkimui, prikabinti prie vilkiko, sudėti visą įrangą ir amuniciją, susėsti patiems ir išvykti.

„Visai kitaip veikia savaeigės haubicos – nesvarbu ar sumontuotos ant vikšrinės, ar ratinės platformos. Tokių artilerinių sistemų panaudojimas padaliniams ir daliniams suteikia veiksmų lankstumą ir efektyvumą. Savaeigės haubicos turi navigacines sistemas, šiuolaikinės – automatinį užtaisymą ir balistinį kompiuterį, kuris leidžia greičiau ir tiksliau šaudyti. Panaudojus kelias saveiges haubicas, galima greitai perdislokuoti ir atidengti ugnį ne pavieniu ginklu, bet keliems ginklams vienu metu. Tokiose haubicose įgulos dydis yra gerokai mažesnis nei velkamuose, kariai yra apsaugoti ne tik nuo priešo ugnies, bet ir nuo biologinio, cheminio ar radiacinio užterštumo bei atmosferos poveikio. Kovinis komplektas visada yra su savimi ir jų pravažumas bei greitis yra nepalyginamas su velkamomis“, – pasakoja karys.

Anot jo, šiuolaikinėje mūšio erdvėje, kai konflikte dalyvauja valstybių kariuomenės, gerai aprūpintos žvalgybiniais resursais bei ugnies priemonėmis, velkamoms haubicoms vietos jau nebeliko. „Antrojo pasaulinio karo bei ekspedicinių pajėgų taktika XXI amžiuje netenka prasmės – laikais, kai karaliauja greitis, tikslumas, šaudymo nuotolis, efektyvumas ir svarbiausia – karių saugumas“, – sako D.Antanaitis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()