XIV amžiuje net ir stipriausius šarvus strėlėmis sugebėjo pramušti anglų šauliai. Arbaletas taip pat lengvai padarydavo žalą, dažnai mirtiną – pavyzdžiui, Anglijos karalius Ričardas I Liūtaširdis buvo sužeistas arbaleto strėle. Bet be šarvų viduramžiais buvo neįmanoma ilgai kovoti. Nepaisant trūkumų, jie daug kartų padidino išgyvenamumą mūšyje.

Tai puikiai iliustruoja garsusis „Trisdešimties mūšis“, kai 1351 metais anglų ir prancūzų riteriai susirėmė tarpusavyje (po 30 kiekvienoje pusėje). Nepaisant ilgos ir labai įnirtingos kovos, žuvo tik 15 žmonių. Be šarvų viskas būtų pasibaigę liūdniau.

Kitas mitas apie to meto šarvus – jų kosminės kainos. Iš tiesų, ypač turtingų žmonių šarvai galėjo būti pasakiškai brangūs. Tačiau apskritai rinka siūlė daug pigesnių variantų. Kariai pirko naudotus šarvus, nepuoštus lauko šarvus ir odą. Net viduriniosios klasės gyventojai galėjo sau tai leisti. Bet, žinoma, visas gerų šarvų komplektas, pritaikytas prie figūros, buvo brangus.

Šiandien labai problematiška įvertinti to meto pinigų perkamąją galią, tačiau galima apytiksliai įsivaizduoti išlaidų mastą. Iki XII amžiaus pradžios visi riterio šarvai (įskaitant šarvus, arklius, kardus ir ietis) buvo verti mažiausiai 30 jaučių. Palyginimui, šarvai kainavo maždaug tiek, kiek šiandien kainuoja geras lengvasis automobilis.

Europoje italų ir vokiečių ginklininkai pasiekė didžiausius įgūdžius XV a. Jie sukūrė savo nacionalinių šarvų savybes ir tobulino šarvų grožį. „Skulptūros iš plieno“ – taip, pavyzdžiui, vadinami vokiški gotikiniai šarvai.

Tačiau XVI-XVII amžiai tapo šarvų nykimo laiku. Buvo bandoma juos pritaikyti šaunamųjų ginklų erai, - į šarvus pridedant papildomų metalinių plokščių. Nuo XVI amžiaus pabaigos tik labai konservatyvūs kariai dėvėjo viso kūno šarvus. Nuo tol kariai jau saugojo tik galvą, kuris šalmų pavidalu išliko iki šių dienų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()