Dar viena nepastovių Rytų ir Vakarų santykių pasekmė: ginčas dėl maisto parduotuvės Ukrainos konflikto zonoje peraugo į kivirčą, po kurio visoje Europoje ir JAV kalbama apie karo grėsmę.

Rusijos remiamų separatistų paleisti artilerijos sviediniai pataikė į mažą miestelį giliai Rytų Ukrainos lygumose, išlaužydami medžių šakas, išskobdami kraterius, susprogdindami šešis pastatus ir nužudydami vieną Ukrainos karį.

Tokie apšaudymai tampa pernelyg dažnu atsaku į menkiausias provokacijas. Šiuo atveju – ginčą dėl maisto prekių apsipirkimo vietos maždaug šimtui žmonių, gyvenančių buferinėje zonoje tarp separatistų ir Ukrainos vyriausybės pajėgų. Tačiau karo metu net ir smulkūs incidentai gali peraugti į galingus mūšius.

Ukrainos majoras Oleksandras Sakas, dėl šios atakos turėjęs slėptis bunkeryje, paprašė atsakomojo smūgio iš naujo ginklo Ukrainos arsenale – Turkijoje pagaminto ginkluoto bepiločio orlaivio Bayraktar TB2.

Pirmą kartą Ukrainos kare buvo dislokuotas bepilotis orlaivis, kurį parūpino NATO priklausanti šalis, pataikė į separatistų valdomą artilerijos pabūklą. Po to reikalai greitai pradėjo aštrėti.

Per pasienio ruožą praskrido Rusijos reaktyviniai lėktuvai. Kitą dieną pasirodė vaizdo medžiaga, kaip rusų tankai, įtvirtinti ant geležinkelio vagonų, juda link Ukrainos sienos. Diplomatijos žaidimai Berlyne, Maskvoje ir Vašingtone netrukus pasiekė aukščiausią įtampos lygį.

Staigus karo veiksmų šuolis praėjusį mėnesį pabrėžė paliaubų pobūdį, egzistuojantį maždaug 450 kilometrų ilgio karo fronte.

Tokie veiksmai tapo tik grėsmingų perspėjimų iš Maskvos raundo pradžia ir pabrėžė prezidento Vladimiro Putino pasiryžimą eskaluoti vadinamąjį hibridinį konfliktą, karinių ir kitų priemonių derinį, skirtą kelti sąmyšį ir skaldyti piliečius, kaip tai darom Lenkijos ir Lietuvos pasieniuose.

Bepiločio orlaivio smūgis Hranitnėje taip pat pasėjo baimę Vakarų sostinėse. Bijoma, kad Rusija panaudos mūšius kaip pretekstą naujai intervencijai Ukrainoje, o tai galėtų įtraukti JAV ir Europą dar platesnio konflikto etapą.

„Mums rūpi, kad Rusija gali padaryti rimtą klaidą, bandydama pakartoti tai, ko ji ėmėsi 2014 m., kai telkė pajėgas prie sienos, kirto suverenią Ukrainos teritoriją ir tai padarė melagingai tvirtindama, kad buvo išprovokuota“, – praėjusią savaitę aiškino valstybės sekretorius Anthony Blinkenas .

Šį rudenį socialiniuose tinkluose patalpintos komercinės palydovinės nuotraukos ir vaizdo įrašai parodė, kad prie Ukrainos sienos susirinko Rusijos šarvuočiai, tada Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis skelbė, kad pasienyje yra 100 tūkst. rusų karių.

Rusijos retorika Ukrainos atžvilgiu taip pat sugriežtėjo.

Tvyrant tokiai įtampai, bepiločio lėktuvo smūgis tapo žiežirba Kremliaus židiniui. Sunerimusi, kad Ukraina turi itin veiksmingą naują karinį ginklą, Rusija ataką pavadino destabilizuojančiu veiksmu, pažeidžiančiu 2015 metais pasiektą susitarimą dėl paliaubų.

V.Putinas du kartus per pastarąją savaitę nurodė bepiločio lėktuvo ataką kaip karo eskalaciją iš Ukrainos pusės, taip pateisindamas bet kokį galimą Rusijos atsaką. Jis apie tai telefonu kalbėjosi ir su Vokietijos kanclere Angela Merkel.

Šeštadienį paklaustas apie Vašingtono kaltinimus, kad Rusija telkia kariuomenę prie Ukrainos sienos, V.Putinas atsakė kritika Jungtinėms Valstijoms už paramą bepiločio lėktuvo atakai, taip pat už karinio jūrų laivyno pratybas Juodojoje jūroje, kurias pavadino „rimtu iššūkiu“ Rusijai.

„Sukuriamas jausmas, kad jie tiesiog neleidžia mums atsipalaiduoti, – kalbėjo Rusijos lyderis. – Na, praneškite jiems, kad mes neatsipalaiduojame.“

V.Putinas jau seniai aiškiai pareiškė, kad Ukrainą laiko neatsiejama nuo Rusijos. Liepos mėnesį prezidentas paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė šią mintį, apibūdindamas Rusiją ir Ukrainą kaip „iš esmės“ vieną šalį, kurią suskaldė Vakarų kišimasis į posovietinį laikotarpį.

„Niekada neleisime, kad mūsų istorinės teritorijos ir ten gyvenantys artimi žmonės būtų panaudoti prieš Rusiją“, – rašė jis.

Kibernetiniai įsilaužimai, kišimasis į rinkimus, energetikos politika ir neseniai kilusi migrantų krizė Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje – visa tai aptemdė Vakarų ir Rusijos santykius. Tačiau niekur įtampa nėra tokia akivaizdi, kaip šioje konflikto zonoje, kertančioje kaimus ir dirbamą žemę, kur kasdien kovoja kariai – vieną pusę remiant Vakarams, kitą – Rusijai.

Rusijos kariškai įžengė į Ukrainą po to, kai į gatves išėję ukrainiečiai 2014 m. nuvertė prorusišką šalies prezidentą. Maskva į Krymo pusiasalį išsiuntė slidininkų kaukes ir nežymėtas uniformas vilkinčius karius, kurstydama maištą dviejuose separatistiniuose anklavuose – dabartinių Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose, kuriose karo frontas kartais vadinamas naująja Berlyno siena – skiriamąja linija šiandieninėje geopolitikoje. Tai klaiki pusiau apleistų miestelių, laukų ir miškų karalystė.

Tai taip pat yra teritorija, kuriai užtenka vos menkiausios provokacijos, kad būtų pradėti nauji karo veiksmai. Spalio pabaigoje buferinėje zonoje netoli Hranitnės būtent tai ir įvyko.

Daugumoje vietų fronte dvi tranšėjos linijas skiria keli šimtai metrų, tačiau kai kuriose vietovėse, įskaitant Hranitnę, atotrūkis padidėja iki kelių kilometrų ir čia paprastų žmonių gyvenimas verda tarp dviejų armijų, niekieno žemėje, Ukrainoje vadinamoje „pilkąja zona“.

Apylinkių gyventojai turi kirsti Ukrainos tranšėjos liniją, kad apsipirktų ir išleistų savo vaikus į mokyklą, saugomą nelengvų paliaubų.

„Tai baisu, – tikino pensininkas Oleksandras Petuhovas, praėjęs paskutinę kariuomenės patikrą su maišu sūrio ir kiaušiniais. – Tai absurdiška situacija“.

Įėjimas į prekyvietę iš Ukrainos pusės yra pėsčiųjų tiltas per Kalmiauso upę, lėtai tekantį žalio vandens srautą. Ukrainos kariai atidžiai stebi šį tiltą bei šalia jo turi savo įtvirtinimus.

Anksčiau ši sistema veikė puikiai, tačiau bėdos prasidėjo maždaug prieš mėnesį, kai separatistai dėl neaiškių priežasčių uždarė savo pusėje esantį kontrolės punktą, į kurį apsipirkti keliavo ir kovotojų pusėje reziduojantys vietos gyventojai.

Reaguodamas į tai, spalio 25 d. Hranitnės administratorius Volodymyras Vesiolkinas, einantis į mero panašias pareigas, per pėsčiųjų tiltą pervedė kelioliką karių. Tą pačią dieną kariškiai už maždaug 640 metrų įrengė betoninius blokus naujam tiltui, kuris būtų naudojamas transporto priemonėms.

Tokio projekto motyvas, anot V.Vesiolkino, buvo humanitarinis: užtikrinti vietos gyventojams galimybę apsipirkti ir pristatyti anglies žiemos šildymui.

„Kaip tai gali ką nors pažeisti?“, – nesuprato V.Vesiolkinas. – Tai mūsų kaimas. Tai mūsų žmonės. Jie turi nueiti kelis kilometrus, kad nusipirktų maisto.“

Separatistai tai interpretavo kitaip – kaip žemės užgrobimą – ir netrukus artilerijos sviediniai pasipylė į orą.

Net Ukrainos karininkai pripažįsta, kad tokį klaidingą supratimą įmanoma buvo numatyti.

„Galbūt jie manė, kad per naująjį tiltą pervešime sunkiųjų ginklų“, – sakė majoras Sakas, taip pat pripažinęs, kad klaidinga interpretacija buvo tikrai įmanoma.

Naktį ir kitą rytą separatistų dalinys su 122 milimetrų artilerijos pabūklais šaudė į Ukrainos pajėgas taip vadinamu šaudymo ir atsitraukimo manevru, skirtu išvengti priešo kontratakų.

Iš viso į nebaigtą statyti naują tiltą separatistai paleido apie 120 šūvių, tačiau nei vienas šūvis nebuvo tikslus. Vietoj to jie pataikė į netoliese esančius namus, vieną jų sugriovė iki pat griuvėsių, o gatvę padengė storu pelenų sluoksniu.

Majoras Sakas sakė paprašęs bepiločio lėktuvo smūgio, nes tai buvo vienintelis ginklas, galintis pataikyti į manevruojančią priešo artileriją, ir dėl to, kad civiliams grėsė pavojus, nors nė vienas nenukentėjo.

„Tik šiuolaikiniai ginklai leidžia mums sustabdyti Rusijos agresiją“, – įsitikinęs jis.

Dauguma karo analitikų teigia, kad karo veiksmų protrūkis Ukrainoje yra labiau pretekstas strateginiam kardų barškinimui, o ne pasekmė. Tačiau tokios atakos išlieka pavojingos abiem konflikto pusėms laikantis vis griežtesnių pozicijų.

Kovoms Hranitnėje nurimus, kaimo gyventojai iškovojo bent vieną nedidelę pergalę – maistą.

Praėjus porai dienų po bepiločio lėktuvo smūgio, separatistai atidarė savo patikros postą, leisdami Raudonajam Kryžiui į kiekvieną namą pristatyti po daugiau 20 kilogramų maisto. Dėžėse buvo ryžiai, cukrus, saulėgrąžų aliejus, makaronai, miltai ir mėsos bei žuvies skardinės.

Pradinių klasių mokytoja Tatjana Jefesko teigė vertinanti tokią dovaną, tačiau abejoja ar tai yra ilgalaikis sprendimas.

„Bet koks mažas protrūkis gali virsti dideliu karu, – įsitikinusi ji. – Visi klausia: „Kodėl taip atsitiko? Kam to reikia?“. Nežinau. Tačiau istorija rodo, kad kiekvienas didelis karas prasidėjo nuo kažko mažo.“

Parengta pagal „The New York Times“ inf.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()