Kariniai strategai jau seniai atkreipė dėmesį į bepiločių orlaivių potencialą pakeisti šiuolaikinį valstybių karą, o dabar mes pagaliau pamatėme, kaip tai veikia.

„Nesijaudinkite, jei išgirsite sprogimą“, – mums („Popular Mechanics“ žurnalo žurnalistams) šliaužiant subombarduotomis Martunio gatvėmis sako mūsų armėnų gidas. „Turėtumėte jaudintis tik tada, kai išgirsite drono dūzgimą.“, – sausai šypsodamasis priduria jis.

Šis mažas miestelis yra mažiau nei už 3 km nuo priešakinės kruvinos Armėnijos ir Azerbaidžano mūšio linijos dėl ilgai ginčytino Kalnų Karabacho (armėniškai vadinamas Arcachas) regiono, kuris yra visiškai apsuptas Azerbaidžano ir kuriame daugiausia gyvena etniniai armėnai.

Konfliktas prasidėjo 1988 m., žlugant Sovietų Sąjungai. Tačiau dabar, per šiek tiek daugiau nei mėnesį, du azerbaidžaniečių išsiųsti nepilotuojami orlaiviai (UAV) – turkiškas „Bayraktar TB2“ ir Izraelio pagamintas „Harop“ – panaikino armėnų gynybos pranašumą ir sunaikino milijardus dolerių vertės kariuomenės technikos.

„Bayraktar“, dažnai ginkluotas lazeriu valdomomis MAM kovinėmis galvutėmis, smogia į savo taikinius taip pat, kaip JAV „Predator“ smogtų teroristų stovyklai Afganistane ar Somalyje. Priešingai, „Harop“ neria į savo taikinį kaip kamikadzė ir sprogsta nuo smūgio.

Po kelių minučių mūsų gidas pradeda atrodyti susirūpinęs. „Gavome pranešimų apie atvykstančius bepiločius orlaivius“, – sako jis ir nukreipia mūsų žurnalistų vilkstinę link artimiausios bombų slėptuvės, kuri yra rūsys, skirtas miesto kariuomenės garnizonui.

Bepiločių orlaivių spiečius nusitaikė į panašius miestus ir karines pozicijas, esančias netoli fronto linijų, kad sušvelnintų armėnų gynybą, kol azerbaidžaniečių pėstininkai ir šarvuočiai galės užimti savo pozicijas. Tai moderni artilerijos užtvaros versija, naudota prieš apkasų šturmą Pirmajame pasauliniame kare.

Siekdami sustiprinti savo pozicijas pastaraisiais metais, armėnai iš Rusijos įsigijo brangių priešlėktuvinių išankstinio perspėjimo sistemų. Tačiau šiame kare tos priemonės pasirodė esąs nepatikimos aptikdamos mirtiną Azerbaidžano kovinių UAV parką, kuris buvo daug mažesnis ir vikresnis nei naikintuvai, kuriuos Rusijos sistemos buvo sukurtos padėti sustabdyti.

Mūsų gidas signalizuoja mums sustoti ir patylėti. Girdime silpną triukšmą danguje, kuris skamba taip, lyg kažkas mintų kalnų dviratį, po kurio seka daug artimesnių sprogimų serija. Saugiame rūsyje armėnų kareiviai sėdi, rūko, miega ir žaidžia kortomis, o lauke tęsiasi apšaudymas.

Po 20 minučių aplinka saugi ir grįžtame prie savo furgono, tikėdamiesi aplenkti kitą dronų bangą. Mus supančios nuolaužos niūriai pažįstamos mano kolegoms, kurių dauguma yra žurnalistai veteranai, dirbę karuose Irake, Sirijoje ar Afganistane.

Miesto pastatai buvo susprogdinti; plytos išsibarsčiusios pėsčiųjų takuose. Gatvės išvarpytos didelių ir mažų sprogimų. Aikštė lauke nusėta išdaužtais stiklais. Vienintelis garsas, be šniokštimo ore, yra begalinis benamių šunų lojimas, jiems kovojant dėl kareivių paliktų šiukšlių.

Tačiau kai pradedame važiuoti atgal į Armėnijos kontroliuojamą regiono sostinę Stepanakertą, sprogimai fone vis labiau artėja. Iš gretimų gatvių pradedame matyti dulkes ir dūmus. Kai tik pasiekiame miesto pakraštį, furgoną supurto sprogimas. Didžiulis baltų dūmų stulpas kyla 40 metrų į kairę nuo mūsų. Buvome pastebėti, o dabar į mus nukreipta dronų ugnis.

Mūsų vairuotojas rėkia ir spusteli akceleratoriaus pedalą, lėkdamas aplink duobes siaurame kelyje maždaug 145 km/h greičiu. Maždaug po minutės ant nedidelės kalvos, kurios link važiavome, sprogsta trys mažesni smūgiai. Kai visi grįžtame į santykinai saugų savo viešbučio bunkerį, jaučiamės sukrėsti ir, tiesą pasakius, šiek tiek susijaudinę. Bet žinome, kad mums pasisekė.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (44)