Už Rusijos karinę invaziją į Ukrainą kaltinamas ir didžiausios pasmerkimo sulaukia šios šalies prezidentas Vladimiras Putinas. Be kruvinų nusikaltimų svetimoje šalyje, jam tenka atsakomybė ir pačios Rusijos žmonių beprasmes žūtis bei šalies ekonominį nuosmukį.

Visgi pastarojo meto viešuose pasirodymuose V.Putinas atrodo toks izoliuotas, kaip niekada anksčiau, sėdi didžiuliu atstumu net nuo savo artimiausių patarėjų.

Kaip didžiausiam vadui, jam tenka didžiausia atsakomybė už invaziją į Ukrainą ir jos pasekmes, tačiau jis visada pasitikėjo savo labai lojalia aplinka, kurių dauguma taip pat pradėjo savo karjerą Rusijos saugumo struktūrose.

BBC pabandė įvertinti, kurie artimiausi V.Putino patikėtiniai šiuo metu yra jo akys ir ausys.

Sergejus Šoigu, Gynybos ministras

S.Šoigu – ilgametis V.Putino patikėtinis, pasisakęs už jo siekį „demilitarizuoti Ukrainą ir apsaugoti Rusiją nuo Vakarų karinės grėsmės“.

Tai yra asmuo, kuris su prezidentu vykdavo į medžioklę ir žvejybą Sibire, praeityje jis buvo vertinamas kaip potencialus jo įpėdinis.

Tačiau vasario 27 d. nuotraukoje, apskriejusioje visą pasaulį, jis matomas sėdintis pačiame stalo gale kartu su ginkluotųjų pajėgų vadu, taip toli nuo V.Putino, jog sunku patikėti, kaip jie iš viso susišneka.

Nuotrauka buvo daryta Kremliuje trečiąją karo, kurį Rusija vadina karine operacija, dieną, kuomet Rusija susidūrė su neįtikėtinu ukrainiečių pasipriešinimu ir žema savo pačių kariškių karine morale.

„Šoigu turėjo žygiuoti į Kijevą, jis yra gynybos ministras ir turėjo ten laimėti“, – sakė ginkluotų konfliktų specialistė Vera Mironova.

Jis buvo atsakingas už Krymo okupaciją 2014 m. Taip pat jis vadovavo karinės žvalgybos agentūrai GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba), kuri kaltinama dviem apsinuodijimais nervus paralyžiuojančia medžiaga – mirtiną 2018 m. mirtiną išpuolį Solsberyje (Jungtinė Karalystė) ir beveik mirtimi pasibaigusį išpuolį prieš opozicijos lyderį Aleksejų Navalną Sibire 2020 m.

Rusijos saugumo ekspertas ir rašytojas Andrejus Soldatovas mano, kad gynybos ministras vis dar yra įtakingiausias balsas, kurio klauso prezidentas.

„Šoigu yra atsakingas ne tik už kariuomenę, jis taip pat iš dalies atsakingas už ideologiją, o Rusijoje ideologija daugiausia susijusi su istorija, ir jis valdo naratyvą“, – teigė ekspertas.

Valerijus Gerasimovas, Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vadas

Jo, kaip štabo vado, darbas buvo įsiveržti į Ukrainą ir greitai užbaigti darbą, ir panašu, kad jam nepavyko.

Jis vaidino svarbų vaidmenį V.Putino karinėse kampanijose dar nuo 1999 m., kai vadovavo armijai Čečėnijos kare, taip pat jis buvo tarp pagrindinių asmenų planuojant karinius veiksmus Ukrainoje, praėjusį mėnesį prižiūrėdamas karines pratybas Baltarusijoje.

Generolas Gerasimovas, Rusijos specialisto Marko Galeotti apibūdintas kaip „nesišypsantis, akmeninio veido smogikas“, taip pat atliko pagrindinį vaidmenį karinėje Krymo aneksijos kampanijoje.

Kai kurie pranešimai rodo, kad jis dabar buvo pašalintas dėl stringančios invazijos į Ukrainą pradžios ir pranešimų apie prastą karių moralę.

Bet A.Soldatovas mano, tai tai tik kai kurių svajonės: „Putinas negali kontroliuoti kiekvieno kelio ir kiekvieno bataliono, ir tai yra jo vaidmuo“. Ir nors gynybos ministras gali džiaugtis savo uniforma, jis neturi karinio pasirengimo ir turi pasikliauti profesionalais.

Nikolajus Patruševas, Saugumo Tarybos sekretorius

„Patruševas yra pats vanagiškiausias vanagas, manantis, kad Vakarai jau daugelį metų siekė užkariauti Rusiją“, – sako Londono universiteto koledžo Rusijos politikos docentas Benas Noble'as.

Jis yra vienas iš trijų Putinui lojalių asmenų, kurie tarnavo kartu su juo nuo 8-ojo dešimtmečio Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade).

Kiti du seni draugai yra saugumo tarnybos vadovas Aleksandras Bortnikovas ir užsienio žvalgybos vadovas Sergejus Naryškinas.

Nedaugelis turi tiek įtakos prezidentui, kaip N.Patruševas. Jis ne tik dirbo su juo senojoje KGB komunizmo laikais, bet ir pakeitė jį kaip įpėdinės organizacijos FSB vadovą1999–2008 m.

Būtent per keistą Rusijos saugumo tarybos posėdį, likus trims dienoms iki invazijos, N.Patruševas piršo savo nuomonę, kad JAV „konkretus tikslas“ yra Rusijos suskaidymas.

Sesija priminė teatro sceną: prezidentas vadovauja teismui, sėdėdamas už stalo, o jo saugumo komandas vienas paskui kitą eina prie pakylos ir išsako savo nuomonę dėl Ukrainos separatistinių respublikų nepriklausomybės pripažinimo.

N.Patruševas išbandymą išlaikė. „Jis vienas iš tų, kurie šaukė mūšiui, ir panašu, kad tai patraukė Putiną į ekstremalesnę poziciją“, – sakė B.Noble'as.

Aleksandras Bortnikovas, Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktorius

Kremliaus stebėtojai sako, kad prezidentas labiau nei bet kuriuo kitu šaltiniu pasitiki informacija, kurią gauna iš saugumo tarnybų, ir Aleksandras Bortnikovas laikomas Putino vidinio rato dalimi.

Tai dar vienas senas bendrininkas iš Leningrado KGB laikų, jis perėmė FSB vadovavimą, kai N.Patruševas buvo paaukštintas.

Abu šie asmenys artimi prezidentui, bet B.Noble'as nurodo: „Negalime visiškai užtikrintai pasakyti, kas ragina šaudyti ir kas priima sprendimus“.

FSB turi didelę įtaką kitoms teisėsaugos tarnyboms ir netgi turi savo specialiąsias pajėgas.

Jis yra svarbus, bet ne toks, kad mestų iššūkį Rusijos lyderiui ar dalintų patarimus taip, kaip kiti, mano A.Soldatovas.

Sergejus Naryškinas, Užsienio žvalgybos tarnybos direktorius

Senų Leningrado draugų trejetuką užbaigiantis S.Naryškinas didžiąją savo karjeros dalį liko šalia prezidento.

Kaip reikėtų vertinti plačiai nuskambėjusį jo leptelėjimą, atskleidžiantį Kremliaus planus separatistines Ukranos respublikas prijungti prie Rusijos.

V.Putinas tuomet atsakė „Mes ne apie tai diskutuojame“, o sesijos įrašas buvo suredaguotas.

„Tai šokiruoja. Jis yra neįtikėtinai ramus ir susikaupęs, todėl žmonėms kilo klausimų, kas čia vyksta“, – komentavo B.Noble'as.

S.Naryškinas ilgą laiką buvo V. Putino šešėlyje – 1990-aisiais Sankt Peterburge, 2004 m. – V.Putino biure, kol galiausiai tapo parlamento pirmininku. Tačiau jis taip pat vadovauja Rusijos istorijos draugijai ir, A.Soldatovo nuomone, jis yra labai svarbus suteikdamas prezidentui ideologinį jo veiksmų pagrindimą.

Sergejus Lavrovas, Užsienio reikalų ministras

Jis jau 18 metų yra svarbiausias diplomatas, pristatantis Rusiją pasaulyje, net jei manoma, kad jis nevaidina didelio vaidmens priimant sprendimus.

71 m. S.Lavrovas yra dar vienas įrodymas, kad V.Putinas labai pasikliauja asmeninis iš savo praeities.

Jis yra gudrus veikėjas: praėjusį mėnesį jis bandė išjuokti Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorę Liz Truss dėl jos žinių apie Rusijos geografiją, o užpernai – pažeminti ES užsienio politikos vadovą Josepą Borrellį.

Jis ilgą laiką buvo nustumtas nuo Ukrainos reikalų, ir, nepaisant savo niūrios ir priešiškos reputacijos, pasisakė už tolesnes diplomatines derybas dėl Ukrainos, bet Rusijos prezidentas pasirinko jį ignoruoti.

Valentina Matvijenko, Federacijos tarybos pirmininkė

Moteris V.Putino aplinkoje – retas atvejis. Ji prižiūrėjo aukštųjų rūmų balsavimą už Rusijos pajėgų dislokavimą užsienyje, atveriant kelią invazijai.

V.Matvijenko yra dar viena V.Putino lojalistė iš Sankt Peterburgo, kuri taip pat padėjo per Krymo aneksiją 2014 m.

Tačiau ji nelaikoma pagrindine sprendimų priėmėja.

Kaip ir visų kitų Rusijos saugumo tarybos narių, jos vaidmuo buvo sukurti kolektyvinės diskusijos įspūdį, kai tikėtina, kad Rusijos vadovas jau buvo apsisprendęs.

Viktoras Zolotovas, Nacionalinės gvardijos vadas

Tai buvęs V.Putino apsaugininkas, dabar vadovaujantis Rusijos nacionalinei gvardijai – Rosgvardijai, V.Putino suformuotai tik prieš 6 metus kaip savotiška asmeninė kariuomenė, primenanti romėnų laikų pretorionų gvardiją.

Pasirinkdamas jai vadovauti savo asmeninį apsaugos darbuotoją, jis užsitikrino jos lojalumą, o V.Zolotovas padidino joje tarnaujančių skaičių iki 400 tūkst.

V.Mironova mano, kad pradinis Rusijos planas buvo atlikti invaziją per keletą dienų, ir kai kariškiams nepavyko, reikalui ėmėsi vadovauti Rusijos nacionalinė gvardija.

Problema ta, kad nacionalinės gvardijos vadas neturi karinio pasirengimo, o kadangi jo pajėgos neturi tankų, jie taip pat yra pažeidžiami atakų.

Kieno dar klauso V.Putinas?

Ministras pirmininkas Michailas Mišustinas turi nepavydėtiną užduotį gelbėti ekonomiką, tačiau jis mažai ką gali pasakyti apie karą.

Maskvos meras Sergejus Sobianinas ir Rusijos naftos giganto „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas taip pat yra artimi prezidentui.

Broliai milijardieriai Borisas ir Arkadijus Rotenbergai, kurie buvo prezidento vaikystės draugai, taip pat ilgą laiką buvo artimi patikėtiniai. 2020 metais žurnalas „Forbes“ juos paskelbė turtingiausia šeima Rusijoje.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (1)