Galvojant apie architektūrą dažniausiai mintyse iškyla akmenų, plieno ir stiklo vaizdai. Pridėję žodį „miestas“ gautume dar pilkesnį paveikslą. Tačiau padėtis pamažu ima keistis ir visai gali būti, jog ateities kartos miestą suvoks kaip žaliuojančią ir žydinčią erdvę. Gal ir per drąsu taip kalbėti, tačiau apie tai galvoti, diskutuoti ir savo kasdienę veiklą kreipti ta linkme tikrai verta. Juo labiau kad yra tam pagrindas – pasaulio miestiečių širdis ir plikus statinių mūrus užkariauja augalų sienos: vertikalūs sodai, kurių paskirtis yra ne tik betono džiunglėms įpūsti gyvybės, bet ir gerinti gyvenimo sąlygas.

Nedingęs ryšys

Gamtos, augalijos pasaulis visada buvo glaudžiai susijęs su žmogaus kūrybos erdve. Architektūros istorijoje tą ryšį matome itin glaudų, nors dažnai ir netiesioginį, kai gamta esti įkvėpimo šalinis, o jos mėgdžiojamos ir cituojamos formos bei elementai turi akmeninį, medinį, marmurinį, molinį, plieninį ar stiklinį kūną. Žiedai, vingrus stiebų ornamentas, lapijos žaismė – dažniausiai tai taikoma norint suminkštinti, suapvalinti griežtas geometrines mūrų linijas ir šitaip bent šiek tiek priartinti žmogų prie jo šaknų. Miestuose, kurie iš esmės yra žmogaus atsiskyrimo, nuotolio nuo gamtos išraiška, tokie dirbtiniai gyvojo pasaulio elementai dažnai yra vienintelė priemonė, primenanti mums nežmogišką kūrybos versmę. Tačiau pastaraisiais metais, kai itin suaktyvėjo visuotinis grįžimo atgal į gamtą troškulys, žmogus rado būdą, kaip gyvąjį pasaulį tiesiogiai įterpti į savo akmeninius ar betoninius namus.

Erdvė tampa vertingesnė

Žaluma ėmė skverbtis visur. Jos šaknų jėga, daigų tvirtumas, stiebų atsparumas šiandien užkariauja tokias vietas, kuriose gyvybė rodės neįmanoma. Dėl naujų technologijų stogai virsta pievomis, terasos – sodais, vidiniai kiemeliai – parkais, o namų sienos tampa gyvaisiais paveikslais. Šiandien išties įmanoma urbanistinį pasaulį paversti augalų karalija, kurioje įtvirtinta gamtos viršenybė. Žaliosios architektūros profesionalai pastebėjo, kad bet kuri asmeninė ar komercinė erdvė, staiga sužaliavusi ir sužydėjusi, aplinkai dovanodama gaivų, spalvotą ir gyvą kampelį, tampa itin stipriu traukos tašku. Statiniai įgyja didesnę vertę, vertingesnė tampa ir visa aplinkinė erdvė, kurioje įsiterpę žalieji plotai, tapę integraliu architektūriniu elementu. Štai vertikalus sodas, dar vadinamas augalų siena, nėra tik tobulesnis vijoklinių giminaitis, kaip gali atrodyti, bet darni ekosistema, pasižyminti biologine įvairove, visai tokia pati, kaip įprastas žemės darželis, tik besidriekiantis ne į plotį, o į aukštį. „Pamirškime horizontales, ateitis yra vertikalės“, – entuziastingai agituoja vertikaliųjų sodų išradėjas Patrikas Blankas (Patrick Blanc), prancūzų mokslininkas biologas, dėl savo eksperimentų tapęs pasaulinio garso menininku.

Lyg džiunglėse

Būdamas devyniolikos jis pirmą kartą lankėsi Malaizijoje, kurios džiunglės, visa supanti žaluma taip sužavėjo, jog grįžęs į namus Paryžiaus priemiestyje buvo užsidegęs pakartoti tą patį, atkurti būties gamtos glėbyje jausmą, kai iš visų pusių, tarsi lopšyje, gaubia žaliasis gamtos rūbas. Susidomėjęs augalais, kurie klesti ne dirvožemyje bei menkoje šviesoje, ėmė studijuoti šį fenomeną Pjero ir Marijos Kiuri universitete, keliavo į tropinius miškus stebėti, kaip augalai prisitaikę gyventi ant uolų, vešlių medžių ir krūmų tankmėje. Paryžiaus nacionaliniame mokslinių tyrimų centre 25 metus trukusios botaniko karjeros dėmesio centre buvo darbas su augalų sienomis, kurios veši dirbtinio apšvietimo patalpose. Pirmą žaliąją sieną jis sukūrė Paryžiaus mokslo ir industrijos muziejuje dar 1988-aisiais, tačiau mokslininko išradimas sėkmės sulaukė tik praėjus 13 metų po to karto, kai užsukusi į jo asmeninius namus, virtusiais eksperimentų erdve, interjero architektė Andre Putman (Andrée Putman) taip susižavėjo magiškai laukiniu žaliųjų sienų keliamu įspūdžiu, kad pasiūlė ponui Blankui dirbti drauge.

Itin lankomame Pershing Hall viešbučio vidiniame kiemelyje sukurto vertikalaus sodo žavesys ėmė duodi vaisius – vienas po kito pasipylė projektai, P. Blanko augalų sienos ėmė plisti mieste. Senojo Paryžiaus širdyje siauros, mažos ir tamsios gatvės staiga suvešėjo. Pasaulis panoro menininku tapusio botaniko darbų, šiandien jo autoriniai kūriniai džiugina Niujorko, Delio, Madrido, Gdansko, Melburno, Berlyno, Hongkongo, Kanazavos Japonijoje gyventojus. O svarbiausia tai, jog šios žaliosios sienos imtos kopijuoti ir tai tarsi patvirtina A. Putman ištartus žodžius, jog jos taps miestų revoliucijos šauklėmis.

Paprasta technologija

„Aš norėjau įrodyti, kad net ir tokioje vietoje, kur, rodos, niekam kitam, išskyrus žmones, nėra vietos, įmanoma įpūsti gyvybę, įnešti įvairovės. Tikras iššūkis apgyvendinti tokiose vietose augalus“, – nenustygsta P. Blankas. Augalų siena savo gyvenimą pradeda kaip dvimatė erdvė, lyg paveikslas, kuris vėliau, žalumai augant, įgauna apimtį, tampa trimačiu. Tačiau kaipgi visa tai „suklijuota“, kaip laikosi? P. Blankas visų paslapčių neišduoda, tačiau, merkdamas akį, nemažai atskleidžia. Siena sudaryta iš trijų dalių: metalinio rėmo, PVC sluoksnio ir veltinio.

Metalo rėmas kabinamas ant sienos arba pastatomas savarankiškai. Dėl šio rėmo oras veikia kaip labai efektyvi temperatūros ir garso izoliacinė sistema. Prie jo tvirtinamas 1 cm storio PVC lakštas, kuris visai struktūrai suteikia tvirtumo ir yra neperšlampamas. Galiausiai klojamas iš poliamido pagamintas veltinis, atsparus irimui ir labai kapiliarus, taigi padeda vienodai pasiskirstyti vandeniui. Šaknys auga būtent šiame sluoksnyje. Vandentiekio vanduo, prisotintas įvairių augalams būtinų maistinių medžiagų, sienai tiekiamas iš viršaus. Laistymas ir tręšimas yra automatizuoti. Augalams dirvožemis nebūtinas, teigia P. Blankas, jei jiems pakanka vandens ir jame ištirpusių mineralų, šviesos bei anglies dvideginio. Vertikalaus sodo svoris paprastai būna mažesnis nei 30 kg kvadratiniam metrui ir jis gali būti užveistas ant bet kurios sienos, be jokių aukščio ir dydžio ribų.

Gerai jaučiasi net garažuose

„Manau, galime labiau priartinti žmogų prie gamtos, ypač šiais laikais, kai žmogaus veikla baigia nukauti pasaulį. Miestiečiai tampa jautresni gyvajam gamtos pasauliui, kai jie netikėtai išvysta augalų sieną, pavyzdžiui, metro stotelėje. Ši paliečia žmones kur kas labiau nei augalai soduose“, – mano P. Blankas. Žinoma, kyla klausimas, ar augalai nesikamuoja tokiose jiems neįprastose erdvėse, kaip požeminiai garažai, muziejai, parduotuvės. P. Blankas turi atsakymą. Jis teigia, kad siena sukuria savo specifinį mikroklimatą. Įrodyta, jog vertikalūs sodai didina atmosferos drėgmę aplink, taip susidaro sąlygos augti samanoms ir mažiems paparčiams, dygti sėkloms. Jei pernelyg tamsu, pritaikomas dirbtinis apšvietimas, tačiau P. Blankas stengiasi sienai parinkti tokius augalus, kurie puikiai jaučiasi šešėlyje. Išdėlioja juos tam tikra tvarka, kad ne tik vieni kitiems netrukdytų, bet ir gražiai atrodytų, nereikalautų ypatingos priežiūros. Visas šias subtilybes botanikas perprato stebėdamas tropinių miškų augaliją, kur praleido nesuskaičiuojamas valandas.

Atgaiva miestui ir širdžiai

Sparčiai miestuose populiarėjančios P. Blanko augalų sienos, kurias jis vadina le mur végétale, primena Babilono legendinius kabančius Semiramidės sodus, kuriuos karalius sukūrė savo mielai žmonai, idant ji nesiilgėtų savo namų. Čia ji turėjusi pasijusti tarsi gimtųjų kalnų miškuose. P. Blanko misija labai panaši: jis nori priartinti gamtą prie miesto žmonių, kad šie ją atrastų iš naujo. Tačiau teigiamas poveikis – ne vienas. Žalioji siena valo aplinkinį orą, sugeria anglies dvideginį, triukšmą, sulaiko šilumą, filtruoja teršalus ir sunkiuosius metalus iš kritulių, o kur dar džiaugsmas ir gera nuotaika, apimantys tūlą miestietį, vos tik akys išvysta netikėtai iš už kampo išdygusią miško ar sodo iškarpą.

Turinys

• Redakcijos skiltis
  Kiekvienam – savo ir savo laiku 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  Just. Marcinkevičius. Ir meilė duonoj... 10
• Ta akimirka žavinga
  Nelaimių liudininkas – Dargužių ąžuolas 11
• Miškas ir mes
  S. Stonkienė. Šlapiose kirtavietėse kyla nauji miškai 12
  Viesulo padariniai Suvalkijoje 14
  A. Brukas. Vokiečių okupacijos aukos (IV) 16
  Iš valstybinių miškų 18
  Kas naujo pasaulyje 19
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Vertikalūs sodai 20
• Savas miškas
  V. Ribikauskas. Ką išmoksi ant kupros nenešiosi 26
• Pažintis
  D. Bartkienė. Vertybės turi likti Lietuvoje 30
• Medis ir verslas
  Vokiečių verslui esam svarbūs ir patikimi 36
  T. Beržulis Kaip apsaugoti medieną 38
• Skelbimai
• Medienos kainos
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Paukščių taku traukia žąsys 44
  D. Bartkienė. Kur nėra medžiotojų 46
• Knygų lentyna
  A. Kazitėnas. Miškai klega paukščių balsais 49
• Mūsų žosmė
  Žolinės prasmė 49
• Pirma buvo žodis
  V. Ilonis. Miško salelė 50
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Džiugina ir gydo medetkos 52
• Medis ir aplinka
  S. Vaišvilaitė. Kenkėjai nesnaudžiai 54
• Iš raudonosios knygos
  Vapsvaėdis 57
• Miško pavilioti
  N. Petrošiūtė. Garsus žmogus iš tylaus kaimo 58
• Mano medis
  S. Parulskis: “Žmogaus sąmoningumą užauginti sunkiau nei medį” 62
• Juokai
  Kiaulė 63

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Viktorija Skafaru

Komentarai (14)