Masinių protestų sėkmė priklauso ir nuo... miesto išplanavimo: kaip urbanistika gali sukelti ar sužlugdyti revoliucijas – pavyzdžių ne vienas (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Milžiniškos miestų sankryžos yra artimiausias dalykas, kurį turime panašiausią į miesto aikštes. Taigi protestuotojai žino, kad turi prieiti prie jų“, - sako Arizonos universiteto kultūros geografas ir knygos „Going All City: Struggle and Survival in LA Graffiti Subculture “ autorius Stefano Blochas.
Rytinėje pakrantėje protestuotojai dažnai susiduria su skirtingais, o kartais ir vienodai silpninančiais iššūkiais. Nes nors jie gali mėgautis masiniu tranzitu, tankiau apgyvendintais rajonais ir mažiau sudėtingais atstumais, jiems dažnai trūksta prieigos prie didelės ar tinkamos naudoti valstybinės žemės. Kitaip tariant, gali būti lengviau sukelti tokius spontaniškus masinius susibūrimus, kuriais paprastai remiasi didelės demonstracijos, tačiau vis tiek yra taip keblu juos išlaikyti.
Visame pasaulyje ir dažnai per sukilimus, kurie buvo būdingi pastarajam dešimtmečiui, miestų geografija dažnai padėdavo protestams įsisiūbuoti.
Pradinę 2011 m. arabų pavasario revoliucionierių sėkmę Kaire nedidele dalimi galima paaiškinti gana kompaktišku miesto dydžiu. Maždaug 75 procentai 20 milijonų gyventojų gyvena 15 km atstumu nuo Tahriro aikštės, todėl Kairas buvo beveik pasiekiamas pėsčiomis net ir uždarius kelius ir geležinkelius.
Sudano sostinės Chartumo prigimtis – erdvumas, atrodo, 2019 m. sutramdė saugumo pajėgas, kai jos bandė – ir galiausiai nesugebėjo – išsklaidyti opozicijos, sukilusios prieš ilgametį šalies diktatorių Omarą al-Bashirą. Nesvarbu, kiek atvirų erdvių jie išvalė, ar kiek aikščių užblokavo, minioms visada buvo kur susirinkti.
Ir atvirkščiai, atrodo, kad vykstantys protestai prieš Alžyro režimą nuslopo dėl nesvetingos miesto topografijos. Stačios kalvos, siauros miesto gatvės ir keletas didelių centrinių aikščių Alžyre nepatenkintiems gyventojams nesuteikė pranašumo.
Tikėtina, kad nedaugelis planuotojų iš pat pradžių ėmėsi projektuoti protestams atsparius miestus. Tačiau atsižvelgdami į dizaino poveikį, valdžios institucijos retai kada drovėjasi pertvarkydamos miesto teritorijas protestuotojų nenaudai. Daugelio Vakarų šalių savivaldybių pareigūnai žemės sklypus perdavė privatiems vystytojams, iš kurių daugelis jų naudojimą sąlygojo griežtai ribojančiomis taisyklėmis.
Daugybė valstybių pertvarkė tradicinius susirinkimo taškus, kad būtų užkirstas kelias didelių minių atsiradimui. Pavyzdžiui, Turkija pertvarkė Stambulo Taksimo aikštę, pastačiusi užtvaras ir sustiprino policijos postus po to, kai aikštė buvo 2013 m. Gezi parko protestų pagrindinis susitelkimo centras.
Visiškai nenorėdami prisiimti jokios rizikos, bekompromisiai autoritarai dar labiau stengėsi apsaugoti save nuo protesto galios. Mianmaro karinė chunta 2005 m. perkėlė šalies sostinę iš šurmuliuojančio Jangono į grandiozinį, mažai apgyvendintą naują miestą – Neipidą. Egipto karinė diktatūra, persekiojama 2011 m. Revoliucijos patirties, daro tą patį – dykumoje stato naują sostinę.
Visgi, protestuotojai taip pat neatsiliko. Protestuotojai Honkonge išmoko burtis į mažas grupes, išsisklaidyti ir tada susirinkti kitur, kai tik atvyksta policija. Medijos amžiuje, didelės atviros erdvės įgavo dar didesnę reikšmę, ypač tarp grupių, kurios anksčiau galėjo vengti lengvai išsklaidomų protesto vietų.
Po dešimtmečių sugriežtintų suvaržymų, kai viešoji erdvė sumažėjo, pasikeitė arba išnyko, mokslininkai teigia, kad pats miesto dizainas ateinančiais metais dar labiau patirs protesto įtaką.
