Nr. 858. Putino nekarinis ginklas. Tai nežmoniška ()
Jis primena anksčiau carinių ir sovietinių valdininkų rengtas nutautinimo programas.
© The Presidential Press and Information Office (CC BY 4.0) | https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Vladimir_Putin_18.03.2021.jpg
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Vladimiras Putinas pasirašė dekretą Nr. 858 „Rusijos Federacijos valstybinės tautinės politikos strategija iki 2036 metų“. Jis primena anksčiau carinių ir sovietinių valdininkų rengtas nutautinimo programas.
Kremliuje parengtas dokumentas, kurį Putinas pasirašė lapkričio 25 d., yra stebėtinai konkretus. Jame numatyta, kad iki 2036 m. beveik visi Federacijos gyventojai – net 95 proc., įskaitant okupuotas teritorijas – tapatinsis su rusiška valstybine tapatybe. Svarbu tai, kad kalbama ne apie tautinę, o būtent apie valstybinę tapatybę. Tautiniai nukrypimai turi būti išrauti.
Strategijoje numatyta visiška teisinės, švietimo ir administracinės sistemų integracija, kultūros ir žiniasklaidos kontrolė bei rusiškos istorijos ir kalbos versijos propagavimas. Dokumente atvirai nurodoma, kad mažiausiai pusė kultūrinių renginių valstybėje turi būti skirti „stiprinti tautinį vientisumą“ ir „propaguoti rusiškas vertybes“.
Praktiškai tai reiškia tautinės tapatybės apraiškų ribojimą, represijas prieš opoziciją, religijos ir švietimo kontrolę bei skaitmeninę propagandą. Ir tai lies ne tik ukrainiečius okupuotose teritorijose, bet ir Kaukazo bei Sibiro tautas.
Putino nekarinis ginklas. Tai nežmoniška
|
Okupuotose Ukrainos teritorijose veiksmai jau dabar yra plataus masto. Ten išduota daugiau kaip 2 mln. rusiškų pasų. Gyventojai dažnai neturėjo pasirinkimo – rusiškas pasas tapo sąlyga gauti pagrindines paslaugas: sveikatos priežiūrą, humanitarinę pagalbą, net švietimą. Neturint oficialaus Rusijos Federacijos piliečio statuso, daugeliui taip pat užkertamas kelias į legalų darbą.
Pats švietimas jau dvejus metus vykdomas pagal rusiškas programas – apie 250 tūkst. vaikų mokosi rusiškos istorijos versijos, kurioje SSRS 1939 m. „išvadavo“ vakarų Ukrainos ir Baltarusijos žemes, Katynėje šaudė vokiečiai, o didžiojo bado Ukrainoje apskritai nebuvo.
Žiniasklaida visiškai pavaldi Kremliui, o vietos valdžia organizuoja tūkstančius kultūrinių renginių, kurių tikslas – įtvirtinti rusišką tapatybę. Rusija taip pat vykdo demografinius pokyčius, primenančius geriausius carinės ir sovietinės praktikos laikus: dalis gyventojų išvežama į Rusijos gilumą, o jų vietoje apgyvendinami darbuotojai ir valdininkai iš Rusijos, taip okupuotuose miestuose sukuriant mišrią populiaciją, palengvinančią teritorijų integraciją į Federaciją.
Nieko naujo
Tokie Rusijos vadovų veiksmai nėra naujiena. Carinė valdžia rusifikavo lenkus, lietuvius, latvius ir ukrainiečius per mokyklas, administraciją, teismus, cenzūrą ir istorinę propagandą. Nuo XIX a. vidurio Lenkijos Kongreso Karalystėje įvedama rusų kalba kaip privaloma mokyklose ir įstaigose, naikinamos vietinės institucijos, eliminuojamos vietos elito grupės.
Ukrainiečiai jau patyrė mokymo ir knygų leidybos jų kalba draudimus. Tai pirmiausia reglamentavo 1863 m. Valujevo aplinkraštis, vėliau – 1876 m. Emsko įsakas. Panašiai buvo elgiamasi Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose imperijos dalyse. Tikslas – sukurti vienalytę valstybinę ir kultūrinę sąmonę bei pašalinti pasipriešinimą centrinei valdžiai.
SSRS politika buvo sudėtingesnė: pirmaisiais metais po revoliucijos bolševikai formaliai rėmė tautinių kultūrų raidą (vadinamąją korenizaciją), bet trečiajame dešimtmetyje prasidėjo sisteminė sovietizacija.
Rusų kalba tapo privaloma administracijoje, kariuomenėje ir mokyklose. Žiniasklaidą ir kultūrą kontroliavo partija, o bet kokie tautinės ar religinės tapatybės požymiai buvo laikomi grėsme. Stalino ir Brežnevo laikais rusifikacija dar labiau paspartėjo, ypač Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikose, kur buvo ribojama autonomija, propaguojama rusų kalba, cenzūruojama vietinė istorija. Ukraina buvo ypatingas atvejis – bet kokia pastanga puoselėti ukrainietišką tapatybę buvo laikoma maištu prieš centrą.
Dabartinė Kremliaus strategija iš esmės tęsia šiuos istorinius modelius. Pasportizacija, švietimo kontrolė, propaganda ir demografinės manipuliacijos turi sukurti situaciją, kurioje ukrainietiška tapatybė bus nustumta į paraštes. Net jei Ukraina kariniu būdu atsiimtų teritorijas, kultūrinės pasekmės būtų sunkiai atstatomos. Jaunoji karta, augusi rusiškose mokyklose ir žiniasklaidoje, bus gerokai nutolusi nuo ukrainietiškų šaknų. Lenkai puikiai žino, kiek laiko užtruko atkurti tautinę sąmonę po dešimtmečių primestos asimiliacijos – nuo švietimo iki kultūros ir istorijos.
Reikalinga pagalba
JT tik skelbia ataskaitas apie Kremliaus veiksmus ir net neišreiškia pasipiktinimo – kitaip ir būti negali, nes Rusija, būdama nuolatinė Saugumo Tarybos narė, blokuoja bet kokias tokio pobūdžio iniciatyvas. Todėl Europos valstybių pagalba turėtų apimti ne tik karinę paramą, bet ir informacines bei edukacines priemones.
Nepriklausoma Ukrainos žiniasklaida, projektai, dokumentuojantys Rusijos propagandos poveikį, ir švietimo sistema, stiprinanti ukrainietišką tapatybę, yra ne mažiau svarbūs nei karinė įranga. Sistemingo atsako trūkumas gali reikšti, kad rusifikacijos pasekmės bus juntamos dar ilgai po armijos pasitraukimo. Ir tai bus blogai ne tik Ukrainai, bet ir Lenkijai. Tai matyti iš to, kaip lengvai Kremlius verbuoja ukrainiečius Donbase, kur per pastarąjį dešimtmetį jie buvo maitinami rusiška propaganda.
Tai, kas vyksta okupuotose teritorijose, yra senųjų imperinių metodų sugrįžimas. Lenkai, prisimindami savo patirtis, turėtų suprasti, kad ukrainietiškos tapatybės sunaikinimo grėsmė yra reali ir reikalauja ryžtingos reakcijos ne tik iš Ukrainos, bet ir iš visos Europos. Istorija rodo, kad imperijos gali keisti formas, bet visada siekia valdyti tautas primetant joms savo tapatybę.
