Mes, žmonija, labai daug dėmesio skiriame Marsui. Atvirai kalbame apie jo teraformavimą ir pavertimą „antraisiais žmonių namais“. O gal visgi reikėtų daugiau dėmesio skirti Venerai ir tai, ką ji gali mums pasiūlyti?

Šiuo metu iš viso vykdoma daugiau kaip 10 misijų, kurių metu robotai tyrinėja Marsą – į tą sąrašą patenka orbitiniai bei nusileidimo aparatai ir roveriai (marsaeigiai).

Šios misijos yra ypatingai svarbios ir jomis pirmiausiai siekiama atsakyti į esminius klausimus apie Marso praeitį – visų pirma, ar jame kažkada buvo gyvybė (ar ji vis dar yra!).

Tikimasi, kad šios mokslininkų pastangos leis pasiekti didelę pažangą jau per ateinančius kelerius metus, o kulminaciją pasieks – žmonių įgulos misija, planuojama per ateinantį dešimtmetį. 

Be to, kai kurie žmonės yra visiškai įsitikinę, tame tarpe ir milijardierius Elonas Muskas, kad norint žmonijai, kaip civilizacijai, išlikti – Marsą taps būtina kolonizuoti ir paversti naujaisiais žmonijos namais.

Tai kelia įvairių klausimų apie sąlygas Marse ir apie tai, ar žmonės tikrai galėtų ten gyventi ilgą laiką. Nors yra strategijų, kaip užtikrinti maisto, vandens ir būsto poreikius bei radiacinę apsaugą trumpuoju laikotarpiu, yra tokių, kurie teigia, kad ilgalaikiam gyvenimui Marse reikės rimtos ekologinės inžinerijos – planetos teraformavimo.

Galbūt, atlikus rimtus planetos keitimo darbus, Marsas tikrai atitiktų savo slapyvardį: „Žemės dvynys“. Tačiau visą dėmesį skirdami žmonėms, gyvenantiems Marse, mes linkę nepastebėti kito Žemės kaimyno. Taip pat žinomo kaip „Žemės sesė“. Venera turi ką pasiūlyti ir ji gali tapti geresne kandidate ilgalaikiam žmonių gyvenimui.

Bet ką tiksliai gali pasiūlyti „Žemės sesė“, ko negali pasiūlyti „Žemės dvynys“? Pasirodo, yra keletas Veneros privalumų, nors ir reikės įdėti daug darbo.

Gyvenimas Marse

Už Žemės ribų Marsas yra labiausiai tinkama gyventi Saulės sistemos planeta. Štai kodėl mūsų pastangos rasti nežemiškos gyvybės įrodymų šiuo metu yra sutelktos būtent ten. 

Tačiau tai, kad Marsas yra kita labiausiai tinkama gyventi planeta, nereiškia, kad Marsas yra gyvybės žaidimų aikštelė, kaip mes ją žinome.

Dideliems Marso entuziastams ir ne tik verta žinoti, kad vidutinė temperatūra Marse yra -81 °F (-62,7 °C), o tai yra žymiai žemesnė nei įprasta čia, Žemėje, 57,2 °F (14 °C). Temperatūra Marso paviršiuje taip pat gali svyruoti nuo 68 °F (20 °C) vasarą pusiaujo regione (vidurdienį) iki –243 °F (-153 °C) žiemos sezonu prie polių.

Oras yra toksiški dūmai, daugiausia sudaryti iš anglies dioksido (96%) su nedideliais kiekiais argono, azoto ir vandens garų, o atmosferos slėgis yra mažesnis nei 1% Žemės slėgio. Taigi, be toksiškumo, Marso oras taip pat yra per plonas, kad būtų galima juo kvėpuoti.

Tada yra radiacijos klausimas. Čia, Žemėje, išsivysčiusiose šalyse gyvenantys žmonės per dieną vidutiniškai patiria 0,17 mSv, arba 62 mSv per metus. Tuo tarpu Marso paviršius yra veikiamas maždaug 0,73 milisiverto (mSv) per dieną arba 266 mSv per metus. Tai daugiau nei keturis kartus daugiau, o esant padidėjusiam Saulės aktyvumui, tai dar blogiau.

Galiausiai, yra gravitacijos problema. Čia, Žemėje, visi antžeminiai organizmai išsivystė aplinkoje, kurioje objektai krenta į paviršių maždaug 32 pėdų/s² (9,8 m/s²) greičiu. Marse gravitacija sudaro 37,5% to, ką gyvybė patiria Žemėje – 12,208 pėdos/s² (3,721 m/s²).

Kaip parodė vykstantys tyrimai, mikrogravitacijos poveikis gali labai pakenkti žmogaus kūnui ir psichikai. Nors yra labai mažai tyrimų, susijusių su mažu gravitacijos lygiu — pvz., Mėnulio (16,54%) ir Marso gravitacijos poveikiu — galima daryti išvadą, kad ilgalaikis poveikis turės panašių pasekmių.

Teraformavimo iššūkiai ir ką reikėtų padaryti

Žinoma, yra strategijų, kaip spręsti beveik visas šias problemas, išskyrus gravitaciją. Pavyzdžiui, ekstremalių temperatūrų ir aukšto radiacijos lygio poveikį galima sumažinti sukuriant ant paviršiaus struktūras, kurios gali palaikyti reikiamą atmosferą ir pakankamai apsaugoti nuo spinduliuotės.

Kosmoso agentūros, institutai ir suinteresuotos komercinės kompanijos visame pasaulyje šiuo metu tiria būdus, kaip panaudoti Marso regolitą, ledą ir kitas medžiagas – procesas vadinamas In-Situ Resource Utilisation (ISRU) – ir sukurti buveines, kurių išorinės sienos galėtų apriboti radiacijos poveikį. Jie būtų drauge su slėgine vidaus struktūra, kuri išlaikytų reikiamą atmosferą.

Pasinaudojant įvairiais ISRU metodais, maistas, vanduo ir energija taip pat gali būti gauti vietoje, pačiame Marse. Tai apima vietinio dirvožemio naudojimą maistui auginti, vietinį ledą geriamajam ir drėkinimo vandeniui tiekti, saulės baterijas ir vėjo jėgaines elektrai gaminti. 

Taip pat yra siūlančių žengti dar toliau ir Marsą transformuoti taip, kad jis būtų pilnai pritaikytas Žemės gyvybės formoms – procesas vadinamas teraformavimu.

Yra pasiūlyta daug būdų, kaip Marsą būtų galima teraformuoti. Visais atvejais atliekami trys bendrieji žingsniai: atmosferos sutankinimas, sušildymas ir poliarinio ledo tirpinimas. Laimei, visi šie trys dalykai yra vienas kitą papildantys ir gali būti pasiekti darant vieną dalyką: sukeliant šiltnamio efektą.

Vienas iš būdų tai padaryti būtų importuoti lakiuosius junginius, tokius kaip amoniakas ir metanas, kurių abiejų gausu išorinėje Saulės sistemoje. Abiem atvejais tai yra galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, o amoniaką (daugiausia azoto pagal svorį) galima suskaidyti, kad būtų gautos buferinės dujos, kurios sutankintų atmosferą.

Kitos galingos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, pvz., fluoras ir chlorfluorangliavandeniliai, taip pat buvo rekomenduojamos kaip paviršiaus šildymo priemonė. Kita idėja – padengti Marso paviršių žema albedo (tamsiomis) medžiaga arba augalais, dėl kurių paviršiuje būtų sugerta daugiau šilumos. Pats Carlas Saganas rekomendavo tai padaryti poliariniuose regionuose, kad ištirptų ledo kepurės.

Kai kurios radikalesnės idėjos apima orbitinio veidrodžio naudojimą saulės spinduliams nukreipti į Marso ledo kepures. Tai būtų ypač naudinga, kai nukreipiama į Marso pietinį poliarinį ledo kraštą, kurį daugiausia sudaro sausas ledas (užšalęs anglies dioksidas). Sublimuoto CO₂ ir vandens garų išsiskyrimas sukeltų stiprų šiltnamio efektą.

Kitos idėjos apima meteorų, asteroidų ar ledinių asteroidų (turinčių ypač daug lakiųjų elementų) mėtymą į paviršių. Tai sukeltų dulkes, kurios leistų atmosferai sugerti daugiau saulės spinduliuotės. Kai kurie netgi pasiūlė naudoti branduolinius įrenginius (žiūrime į tave, Muskai), kad ištirpdytų poliarines ledo kepures ir į orą pakeltų daugybę smulkių dalelių.

Siekdami užtikrinti, kad ši pasipildžiusi atmosfera laikui bėgant neišnyktų, NASA mokslininkai pasiūlė įrengti dirbtinį magnetinį skydą Saulės-Marso L1 Lagranžo taške. Kartu su tankesne atmosfera šis skydas taip pat drastiškai sumažintų Marso paviršiaus veikiamą radiacijos kiekį.

Kai visa tai bus padaryta, prasidės atmosferos pavertimas kažkuo, kuo galima kvėpuoti. Populiari idėja yra pristatyti fotosintetinius organizmus, tokius kaip cianobakterijos ir kerpės, kad CO₂ paverstų deguonies dujomis. Taip pat gali būti sukurti dirbtiniai atmosferiniai procesoriai, kurie padėtų procesui.

Be to, vienintelis likęs nežinomas dalykas yra gravitacija, kuriai nėra ilgalaikio sprendimo. Viena vertus, žmonės ateityje gali gauti medicininę priežiūrą, kuri sprendžia fizinius ir psichinius Marso gravitacijos padarinius. Be to, Marso orbitoje gali būti pastatytos besisukančios buveinės, kurios imituotų 1g jausmą. 

Ak, bet yra dar vienas mažesnis Marso gravitacijos trūkumas. Darant prielaidą, kad pagal oro slėgį (101,325 kPa) sukurtume atmosferą, lygią Žemei, laikui bėgant ji išlaikytų tik 38% šio slėgio (38,44 kPa). Tai reiškia, kad oras Marse visada būtų per plonas komfortiškam kvėpavimui, o žmonėms vis tiek tektų su savimi nešiotis deguonies paketus.

Veneros atvejis

Kaip ir Marsas, Venera kadaise buvo visiškai kitokia planeta. Remiantis įvairių misijų surinktais duomenimis, manoma, kad dar visai neseniai (geologine prasme) Venera buvo šilta ir drėgna planeta, kurioje vandenynai dengė 80% paviršiaus.

Tai iš tikrųjų artima tai, ką mokslininkai manė apie Venerą dar iki tol, kol sovietų Venera ir NASA Mariner zondai neatskleidė, kokia pragariška vieta ji yra šiandien.

Be to, yra teorija, kad tik prieš 700 milijonų metų Venera buvo vidutinio klimato planeta, padengta vandenynais. Tai baigėsi, matyt, dėl beveik pasaulinio paviršiaus atsinaujinimo įvykio, įvykusio prieš 500 milijonų metų, kai dideli kiekiai magmos burbuliavo iš mantijos ir išleido į atmosferą didžiulius kiekius CO₂.

Ši magma sukietėjo, prieš pasiekdama paviršių, ir sukūrė barjerą, neleidžiantį atmosferos CO₂ reabsorbuotis į plutą. Po to prasidėjo šiltnamio efektas, dėl kurio smarkiai pasikeitė klimatas ir atsirado priešiška aplinka, kurią matome šiandien.

Tačiau jei planetą pavyktų atstatyti į buvusią būklę – panaikinus šiltnamio efektą (tai įmanoma) – žmonija turėtų į Žemę panašią planetą, kurios dydis, masė ir gravitacija būtų maždaug vienoda tam, ką turime Žemėje. 

Palyginkime keletą Marso ir Veneros skaičių

Venera yra arčiausiai Žemės esanti planeta, kurios atstumas svyruoja nuo maždaug 38,2 milijono km iki didžiausio – maždaug 261 milijono km. Dėl mūsų orbitų prigimties Žemė ir Venera arčiausiai priartėja kas 584 dienas (1 metus ir 7 mėnesius), o tai yra žinoma kaip „nepilnavertė jungtis“ (ang. inferior conjunction).

Tuo tarpu vidutinis atstumas tarp Žemės ir Marso yra apie 225 milijonai km, svyruoja nuo 55,7 milijono km iki maždaug 401,3 milijono km. Žemės ir Marso planetos arčiausiai priartėja kas 26 mėnesius (2 metus ir 2 mėnesius), o tai žinoma kaip „opozicija“ (angl. opposition), kadangi Saulė ir Marsas yra priešingose ​​dangaus pusėse (žiūrint iš Žemės).

Taigi Venera ne tik priartėja prie Žemės arčiau nei Marsas, bet ir tą daro dažniau. Tai reiškia, kad misijos į Venerą galėtų vykti dažniau ir nuskristi užtruktų mažiau laiko.

Tada yra Veneros gravitacija, kuri atitinka 90% to, ką patiriame čia Žemėje – 8,87 m/s² (0,904g). Palyginkite tai su Marsu, kur gravitacija sudaro maždaug 38% Žemės (0,3794g). Tai reiškia, kad potencialiems naujakuriams su mažesne gravitacija susijusi rizika būtų daug mažesnė.

Žinoma, Venera (kaip ir šiandien) turi tam tikrų iššūkių, kurie labai apsunkina perspektyvą ten gyventi! Dėl to teraformavimas yra ne tik gera idėja, bet ir potenciali būtinybė, darant prielaidą, kad daug žmonių norės ten gyventi. Priešingu atveju jie turės būti laimingi, gyvendami plūduriuojančiuose miestuose tarp debesų (tikra galimybė!)

Tęsinys kitame puslapyje

Pragaras visu grožiu

Venera yra karščiausia Saulės sistemos planeta, kurios vidutinė paviršiaus temperatūra yra 867 °F (464 °C) – pakankamai karšta, kad ištirptų metalai, tokie kaip švinas ir cinkas. Atmosfera taip pat yra toksiški dūmai, daugiausia sudaryti iš anglies dioksido su nedideliais kiekiais azoto, sieros dioksido ir vandens garų.

Tačiau skirtingai nei Marse, atmosferos slėgis Veneroje yra didžiulis 9100 kPa – tai 90 kartų didesnis už Žemės atmosferos slėgį. Norėdamas patirti tokį spaudimą čia, Žemėje, žmogus turėtų pasinerti į 910 metrų gylį po vandeniu. Taigi, nebent turite transporto priemonę, kuri gali atlaikyti didelį karštį ir slėgį, kitu atveju niekaip nepriartėsite prie Veneros paviršiaus.

Lyg to būtų negana, Veneros atmosferą taip pat persmelkia sieros rūgšties lietaus debesys. Jie buvo pastebėti viršutinėje Veneros atmosferoje ir tikėtina, jog negali kondensuotis arčiau paviršiaus. Tačiau erdvėlaiviai, bandantys nusileisti ant paviršiaus, pirmiausia turi prasiskverbti pro šią rūgštinę drobulę.

Venera taip pat turi lėčiausią sukimosi periodą iš visų pagrindinių planetų – maždaug per 243 Žemės dienas apsisuka apie savo ašį. Be to, Venera sukasi priešinga kryptimi nei Saulė (retrogradinis sukimasis), ką astronomai kada nors pastebėjo tik su viena kita planeta (Uranu).

Nuo lėto retrogradinio sukimosi iki to, kad Venera apskrieja aplink Saulę per beveik 225 dienas, viena „saulės diena“ Veneroje trunka 116,75 dienos. Tai reiškia, kad stebėtojui Veneros paviršiuje prireiks beveik keturių mėnesių, kol Saulė nusileis ir vėl pakils (palyginti su 24 valandomis čia, Žemėje).

Venera taip pat yra izoterminė, o tai reiškia, kad jos temperatūra praktiškai nesikeičia. Taip yra dėl jos tankios atmosferos, lėto sukimosi ir mažo ašies pasvirimo (3°, palyginti su Žemės 23,5°), o tai iš esmės reiškia, kad Venera nejaučia sezonų ar nieko, ką galėtume laikyti dienos-nakties ciklu.

Jei manote, kad tai pradeda skambėti kaip kažkas iš Dantės pragaro, tada esate teisingame kelyje! Tačiau atlikus tinkamą darbą, Venera gali būti panašesnė į atogrąžų rojaus salą.

„Ilgas lietus“

Laimei, naudojant tinkamas ekologines technikas ir atliekant rimtą darbą, Venera gali būti paversta vandenyno planeta su švelnia temperatūra ir begaliniu paplūdimiu. Kaip ir Marse, tai susiję su trimis pagrindiniais tikslais:

• Atmosferos slėgio mažinimas
• Temperatūros mažinimas
• Atmosferos pavertimas kažkuo kvėpuojamu

Panašiai kaip teraformuojant Marsą, šie trys tikslai papildo vienas kitą. Mūsų laimei, Veneros teraformavimas įmanomas, o žmonėms prie pokyčių būtų lengviau prisitaikyti. Pirmąjį pasiūlytą metodą sukūrė ne kas kitas, o Carlas Saganas dar 1961 m. straipsnyje „Veneros planeta“.

Būtent šiame straipsnyje Saganas teigė, kad Veneros atmosferoje pasėjus genetiškai modifikuotus melsvadumblius, atmosferos anglies dioksidas palaipsniui galėtų būti paverstas organinėmis molekulėmis. Deja, vėliau atradus sieros rūgšties debesis ir saulės vėjo poveikį, šis pasiūlymas tapo nepraktiškas.

Po šio Sagano pasiūlymo praėjo dar trisdešimt metų, kol buvo pateiktas dar vienas pasiūlymas dėl Veneros teraformavimo, kurį padarė britas Paulas Birchas savo 1991 m. darbe „Greitas Veneros teraformavimas“. 

Pasak Bircho, Veneros atmosferos užtvindymas vandeniliu sukeltų cheminę reakciją, kurios produktai būtų grafitas ir vanduo. Grafitas būtų atskirtas, o vanduo pradėtų kristi lietaus pavidalu ir padengtų 80% vandenynų paviršiaus.

Šis pasiūlymas daugeliui mokslininkų priminė, kokia Venera buvo manoma prieš Kosminį amžių – kadaise buvo manoma, kad jos tankus baldakimas buvo sudarytas iš lietaus debesų. Taigi „Ilgas lietus“ (mokslinės fantastikos apysaka apie Venerą, autorius Ray Bradbury) tapo Veneros teraformavimo sinonimu.

Kita idėja buvo užtvindyti Veneros atmosferą rafinuotu magniu ir kalciu, kurią pasiūlė planetų fizikas Markas Bullockas ir astrobiologas Davidas H. Grinspoonas. Straipsnyje „Klimato stabilumas Veneroje“ jie teigia, kad tai išskirs anglies dioksidą kalcio ir magnio karbonatų pavidalu.

Dar vienas pasiūlymas – naudoti saulės spindulius – tai, ką rekomendavo Birchas ir garsus kosmoso inžinierius bei kosmoso tyrinėtojas Robertas Zubrinas. Ši koncepcija apimtų mažų atspindinčių erdvėlaivių naudojimą Veneros atmosferoje, kad nukreiptų saulės šviesą ir taip sumažintų globalią planetos temperatūrą.

Arba vieną didelį šešėlį galėtų daryti konstrukcija, išdėstyta Saulės-Veneros L1 Lagranžo taške, kad būtų apribotas Venerą pasiekiančios saulės šviesos kiekis. Toks objektas taip pat blokuotų saulės vėją, neleisdamas Veneros atmosferos nuplėšti, ir taip pat apsaugotų planetą nuo saulės radiacijos.

Tai sukeltų visuotinį aušinimą, dėl kurio atmosferoje esančios CO₂ dujos suskystėtų arba užšaltų, o vėliau jos nusėstų ant paviršiaus kaip sausas ledas (kuris galėtų būti išsiųstas už pasaulio ribų arba izoliuotas po žeme).

2003 m. NASA mokslininkas Geoffrey A. Landis paskelbė tyrimą pavadinimu „Veneros kolonizacija“, kuriame nurodė, kaip miestai gali būti statomi virš viršutinio Veneros debesų sluoksnio. Tokiame aukštyje temperatūra žmonėms būtų toleruotina, o atmosferos tankis leistų miestams plūduriuoti.

Šie miestai galėtų veikti kaip saulės skydai ir apdorojimo stotys, tuo pačiu suteikdami pradinę gyvenamąją erdvę kolonistams. Laikui bėgant, kai Veneros atmosfera taptų mažiau tanki, miestai migruotų į paviršių ir taptų kraštovaizdžio dalimi. 

Kitas pasiūlymas – paspartinti Veneros sukimąsi, kas galėtų turėti papildomos naudos sukuriant planetos magnetinį lauką. Yra keletas būdų, kaip tai padaryti, pavyzdžiui, atsitrenkti į Veneros paviršių dideliais asteroidais arba naudojant masės variklius ar dinaminio suspaudimo elementus, kad paviršiui būtų suteikta energijos ir impulso.

Tai leistų sukurti į Žemę panašų paros ciklą ir taip pat padėtų pašalinti dalį tankios Veneros atmosferos. O kosminiai liftai galėtų ištraukti debesis iš Veneros atmosferos ir išmesti juos į kosmosą, laikui bėgant ją palaipsniui retindami.

Vandenyno planeta

Galutinis to rezultatas būtų Venera, labai panaši į buvusią anksčiau. Tai reikštų planetą, kurią daugiausia dengia vandenynai. Dėl Veneros geologinių ypatybių ir nedidelių aukščio skirtumų paviršius iš esmės būtų milžiniškas archipelagas su keliais didesniais žemynais.

Vienas iš jų būtų Ishtar Terra, žemynas šiauriniame Veneros pusrutulyje, maždaug tarp Australijos ir žemyninės JAV dydžio. 

Būtent čia yra aukščiausias Veneros taškas Maxwell Montes (pažymėtas balta spalva). Šis kalnas yra 11 000 m aukščio – aukštesnis už Everesto kalną 8 850 m – ir yra beveik 800 km skersmens.

Kitas svarbus žemės plotas yra Aphrodite Terra, esanti palei pusiaują ir maždaug keturis kartus didesnė už Ishtar Terra teritoriją. 

Trečioji žemė, Lady Terra, yra šiek tiek mažesnė nei Aphrodite Terra. Likusią planetos paviršiaus dalį, remiantis NASA Goddardo kosmoso mokslo instituto (GISS) atliktais tyrimais, dengtų vandenynai, kurių gylis svyruotų nuo 10 m iki maždaug 300 m. 

Pagalvokite apie Karibų jūrą, Polineziją ir Graikijos salas, bet visos planetos lygmeniu! Norėdami geriau suprasti, kaip tai atrodys, peržiūrėkite šį šaunų žemėlapį! Ir, kaip minėta anksčiau, planetos paviršiaus gravitacija būtų gana artima Žemės gravitacijai. Taip prisitaikymas prie naujo pasaulio būtų dar malonesnis.

Laikui bėgant žmonės į Venerą galėtų pristatyti sausumos organizmus, tokius kaip augalai, medžiai, bakterijos ir vandens rūšys. Atlikus tam tikrus pakeitimus, tai gali sukelti gyvybės sprogimą ir atogrąžų planetos vystymąsi, o didesnėse sausumos masyvuose atsiras biologinės įvairovės džiunglės ir daugiau pakrantės, nei galite įsivaizduoti!

Realybės patikrinimas

Galbūt jau supratote, kokia yra viso to neigiama pusė. Jei manote, kad Venerai teraformuoti prireiks didžiulių pastangų, ir paversti ja draugiška žmonėms gyvenviete bus labai sudėtinga, esate visiškai teisūs! Nors Venera gali būti transformuota, kad taptų tokia, kokia ji buvo anksčiau, laiko, energijos ir išteklių poreikis bei pastangos būtų tiesiog herakliškos.

Elonas Muskas kartą apibendrino iššūkį sukurti Marse save išlaikantį miestą, naudodamas nekilnojamojo turto metaforą. 2012 m. interviu televizijai CBS This Morning jis sakė: „Iš pradžių reikia gyventi kupole, bet laikui bėgant Marsą galite paversti į tokį, kad jis atrodytų kaip Žemė, ir galiausiai vaikščiosite lauke be jokių papildomų priemonių... tad reikia planetą apversti aukštyn kojomis“.

Jei į Marsą žiūrėtume kaip į ateities perspektyvą, „planetos apvertimas aukštyn kojomis“ tikrai būtų tinkamas apibūdinimas. Jei norime kada nors ten gyventi dideliais žmonių kiekiais, greičiausiai turėsime kardinaliai pakeisti planetos aplinką. Net ir tada yra ilgalaikių iššūkių, kurių, galbūt, niekada negalėsime išspręsti (t.y. mažesnė gravitacija).

Tačiau Marsas taip pat yra ruošiamas pokyčiams, o tai reiškia, kad artimiausiu metu jame galėtų būti įkurti kelis šimtus gyventojų turintys miestai. Laikui bėgant šie naujakuriai galėtų palaipsniui pakeisti Marso aplinką, todėl ji būtų tinkama vis didesniam kiekiui gyventojų. Iki to laiko, kai Marsas bus visiškai pakeistas, būtų galima išspręsti visus jo pavojus.

Palyginus, Venera yra „nugriauta ir reikalauja atstatymo“, turėdama rimtų asbesto problemų! Žinome, kad sklypas gali būti paverstas nuostabiu namu, o turto vertė pakils į viršų. Tačiau mes kalbame apie didžiulį įsipareigojimą pinigų ir laiko atžvilgiu, kol tai galimai įvyks. Tuo tarpu geriausia, ką galime padaryti artimiausiu metu, tai perkelti kelis žmones į esamos struktūros prieškambarį.

Žinoma, jei norime galvoti apie ilgalaikę perspektyvą ir manyti, kad žmonija turi „tarpplanetinę“ ateitį, nėra jokios priežasties manyti, kad galiausiai negalėsime Marso ir Veneros padaryti antraisiais žmonijos namais. 

Paėmę tą pačią sodybos metaforą, su laiku galime skirti savo dėmesį ir pastangas gretimam namo sklype įrengimui ir sutvarkyti jį į dar vienus mielus namus sau ir savo vaikams. Kai žmonės jame apsigyvens, galime būti ramūs – jei kuris nors iš namų sudegs, tai nepasiims mūsų visų!

Komentarai (13)