Išsiaiškino, ką patirtų Marse nusileidę kosmonautai – pasirodo, didžiausia grėsmė slypi kitur ()
Norint įvykdyti misiją į Marsą reikia įveikti daugybę kliūčių, o bene pagrindinė iš jų – pavojus, kad astronautai, per ilgai išbuvę mikrogravitacijoje, negalės atlikti savo pareigų. Tačiau preliminarus modelis rodo, kad sveiko astronauto silpna Marso gravitacija taip stipriai nepaveiks, jei keliaudami jie atliks fizinius pratimus. Tas pats modelis toliau tobulinamas, tikintis, kad leis sukurti individualias saugumo rekomendacijas tiek Marso misijų, tiek trumpesnių kosminių turistų kelionių metu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Žurnale „npj Microgravity“ Australijos nacionalinio universiteto komanda, vadovaujama daktaro Lexo van Loono, pažymi: „Maždaug 80 proc. astronautų, ilgai prabuvę kosminėje erdvėje, grižę į Žemę ir vėl susiduria su gravitacija ir patiria simptominį ortostatinį netoleravimą“. Kitaip tariant, vien atsistojus gali padažnėti širdies ritmas, tad pradėda svaigti galva, kamuoti nuovargis, kartais net nualpstama.
Žinoma, tokiu atveju nėra ko jaudintis, kadangi vos nusileidęs į Žemę kosmonutas gali gauti pasaulinius standartus ataitinakančią medicininę priežiūrą. Žmogui, esančiam kosmose, itin toli nuo likusios žmonijos, bet koks sveikatos sušlubavimas – daug didesnė problema, kadangi vienintelė pagalba tokiu tveju – tą patį patiriantis kolega astronautas.
Nusileidimas Marse ir taip bus pakankamai rizikingas – jei astronautai negalės saugiai išsilaikyti vertikalioje padėtyje, viskas pasuks ne ta linkme.
Laimei, Marso gravitacija ne didesnė nei trečdalis Žemės gravitacijos, todėl nusileidimas būtų gan švelnus. Tačiau iki šiol niekas nežinojo, ar to pakaktų.
L.van Loonas su bendraautoriais mano, kad taip. Jie nusprendė sumodeliuoti ortostatinį netoleravimą sukeliančius poveikius ir patikrinti, kaip tipiškam sveikam astronautui sektųsi 6–7 mėnesius trunkanti kelionė į Marsą. Jie padarė išvadą, kad dauguma ištvertų, nors pripažįsta, kad šiuo metu galime kalbėti apie vyrus astronautus – moterų astronaučių, dalyvavusių ilgose kosminėse misijose, nepakako, kad būtų galima sudaryti imtį. L. van Loonas pažymėjo, kad grįžusios moterys paprastai atsigauna greičiau, nes daug daugelis jų kosmose laikosi fizinių pratimų režimo. Tačiau, pasak eksperto, grįžimo kelionė gali būti visiškai kitokia. Bent pusantrų metų praleidę toli nuo Žemės gravitacijos astronautai gali stipriai nukentėti.
Tačiau komanda dėl to nerimauja kur kas mažiau, kadangi grįžę astronautai yra tinkamai prižiūrimi.
Autoriai tikisi toliau plėtoti modelį bei nustatyti savybes, dėl kurių asmeniui tokioje misijoje kiltų pavojus. Tas pats procesas galėtų būti taikomas ir būsimiems turistams, norintiems kelias savaites praleisti kosmose. „Augant komercinių kosminių skrydžių agentūrų, tokių kaip „Space X“ ir „Blue Origin“, skaičiui, atsirado daugiau galimybių į kosmosą skristi turtingiems, bet nebūtinai sveikiems žmonėms“, – sakė L.van Loonas.
Problema kyla dėl to, kad širdis pripranta, kad jai nereikia kovoti su gravitacija, o tai, pasak bendraautorės daktarės Emmos Tucker, „sukelia reakciją, kuri apgauna organizmą ir priverčia jį manyti, kad skysčių yra per daug“, todėl prasideda dehidratacija. Be to, L.van Loonas pridūrė, kad „smegenyse gali atsirasti kraujo krešulių ir sutrikti regėjimas“.
Kadaise mokslinės fantastikos knygose ir filmuose ši problema net nebuvo nagrinėjama, nes manyta, kad kosminiuose laivuose bus galima sukurti dirbtinę gravitaciją nuolat didinant arba mažinant greitį. Taip pat tikėtasi, kad bus galima suktis ir sukurti išcentrinę jėgą.
„Europoje yra grupė, kuri siekia gauti pinigų ir tokį dalyką išbandyti“, – pridėjo ekspertas. Tačiau kol kas išcentrinės jėgos idėja ankstyvosioms Marso misijoms atrodo per brangi.
Parengta pagal „IFL Science“.
