Naujas tyrimas rodo, kad po vieno didžiausių Urano mėnulių paviršiumi slypi požeminis skysto vandens vandenynas.

Uranas yra septintoji planeta nuo Saulės, apie kurią skrieja 29 palydovai, nors jų gali būti ir daugiau, tačiau ne visi jie yra atrasti. Ketvirtas pagal dydį Urano palydovas yra Arielis (Ariel) – sferinis ledinis pasaulis, maždaug 12 kartų mažesnis už Žemę.

Žurnale „Icarus“ paskelbtame tyrime rašoma, kad po lediniu šio palydovo paviršiumi slypi požeminis skysto vandens vandenynas. Mokslininkai mano, kad anksčiau jo gylis galėjo būti daugiau nei 160 kilometrų. Palyginimui, vidutinis Ramiojo vandenyno gylis yra 4 kilometrai.

Arielis yra ketvirtas pagal dydį Urano palydovas ir ryškiausias iš jo palydovų. Tai reiškia, kad jis turi didžiausią gebėjimą atspindėti saulės šviesą. Dauguma Arielio nuotraukų buvo padarytos 1986 m. erdvėlaiviu „Voyager 2“.

October 24, 1851 – William Lassell discovers the moons Umbriel and Ariel orbiting Uranus. pic.twitter.com/Ngo1HinlAw

— ADS (@ADS69635721) October 24, 2023

[EU+Kuponai] Šildytuvai, apie kuriuos dar negirdėjai: išgelbės nuo šalčio kemperyje, namelyje ar sunkvežimyje. Paskutiniai vienetai 5239 5 Mažiausios kainos Specialūs kuponai Iš Vokietijos greitas ir saugus pristatymas Aukščiausia kokybė Labai ribotas kiekis 12 mėnesių garantija Išsamiau

Arielio skersmuo yra 1159 kilometrai, jis maždaug 12 kartų mažesnis už Žemę. Mėnulio paviršiuje yra ir labai senų geologinių darinių, tokių kaip krateriai, ir jaunesnių darinių, primenančių lygias lygumas. Jie tikriausiai susidarė iš magminių uolienų arba išstūmus ledinei magmai. Vienas iš pagrindinių Arielio bruožų yra įtrūkimai, keteros ir grabenai. Šie geologiniai dariniai susidarė dėl plutos tempimo ir lūžių.

Mokslininkai norėjo suprasti Arielio vidinę struktūrą ir jo orbitos ekscentricitetą (parametrą, kuris lemia, kiek orbita nukrypsta nuo apskritimo formos), kurie yra būtini paviršiaus dariniams susidaryti. Abi savybės gali turėti įtakos tam, kaip paviršius gali keistis veikiant gravitacijai, Arieliui skriejant aplink Uraną.

Astronomai nustatė, kad Arielio orbita kažkada buvo ekscentriška – maždaug 0,04. Tai maždaug 40 kartų daugiau nei dabartinė vertė. Net ir tokį ekscentricitetą gali sustiprinti Urano potvynio jėgos, dėl kurių mėnulis susispaudžia ir išsitempia, todėl jo paviršiuje atsiranda įtrūkimų, plyšių ir keterų.

Modeliavimai rodo, kad norint, jog Arielio paviršius atrodytų taip, kaip jį matome dabar, reikėtų arba labai plono ledo sluoksnio su labai giliu vandenynu po apačia, arba didesnio orbitos ekscentriciteto ir seklesnio vandenyno. Abiem atvejais po Arielio paviršiumi turi būti skysto vandens vandenynas, teigia mokslininkai.

Šis vandenynas praeityje galėjo būti daugiau nei 160 kilometrų gylio ir gali egzistuoti iki šiol, nors ir ne toks gilus. Urano potvynio jėgos galėjo ištirpdyti ledinį mėnulio vidų, leisdamos susidaryti vandenynui.

Norint patvirtinti mokslininkų išvadas, būtina atlikti išsamų palydovo tyrimą, o tam reikalinga nauja misija į Uraną.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Phys

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()