Neįprastai lėtai aplink savo ašį besisukantis pulsaras atrodo gluminančiai dar ir dėl to, jog, kaip rodo tyrimų duomenys, jis yra „vyresnis“ už supernovos sprogimą, po kurio jis turėjo atsirasti.

Svarbu ne ūgis, o smūgis. Šis po nepriklausomybės atgavimo įvairiose subkultūrose išpopuliarėjęs priežodis idealiai tinka ir pulsarams – mažyčiams, tačiau labai galingai spinduliuojantiems bangų šaltiniams. Šie smulkūs kosminiai švyturiai nepaprastai tiksliai skleidžia periodinius impulsus. Tad XX a. viduryje, kai jie buvo atrasti, informacija apie pulsarus buvo įslaptinta – manant, jog pulsarai gali būti dirbtinės kilmės.

Tačiau iš kur ir kaip randasi pulsarai, išsiaiškinta jau senokai. Manoma, jog kai stambi žvaigždė pasiekia žūties ir supernovos sprogimo stadiją, jos išorinius sluoksnius išorėn nubloškia smūgio banga, o likęs branduolys sparčiai susmenga (kolapsuoja).

Jei žvaigždės masė buvo per maža, kad iš kolapsuojančio branduolio susiformuotų juodoji bedugnė, supernovos sprogimo epicentre lieka nepaprastai tanki neutroninė žvaigždė. Pasiutusiai greitai sukdamasi aplink savo ašį, ji virsta pulsaru. Įtampos perteklių, kurį sukelia didžiulis jos magnetinis laukas, neutroninė žvaigždė „iškrauna“ ypatingai galingos spinduliuotės pliūpsniais.

Dėl pulsaro sukimosi, spinduliuotės srautai būna matomi ne nuolatos, o periodiškai, kai jie nukreipti maždaug stebėtojo kryptimi. Laikui bėgant, pulsaro sukimosi tempas lėtėja – ilgėja ir periodai tarp spinduliuotės žybsnių. Iš tokių žybsnių periodiškumo galima gana tiksliai nustatyti pulsaro sukimosi greitį, o pagal jį – ir pulsaro amžių.

Taip buvo padaryta ir šįkart. Bet Škotijoje besidarbuojančio astronomo Vincento Heno-Briunė (Vincent Hénault-Brunet) ir jo kolegų stebėjimų rezultatai atskleidė, jog pulsaras SXP 1062 kažkodėl sukasi gana lėtai. Savo ruožtu, tai byloja apie solidų jo amžių. Tačiau jo apylinkėse besidriekiančių dujų ir dulkių debesų analizė parodė ką kita: po sprogimo į visas šalis tolstančios kadaise supernova sprogusios žvaigždės medžiagos greitis liudija, jog kosminė katastrofa įvyko, vertinant kosminiais mastais, visai neseniai – prieš mažiau nei 40 tūkst. metų.

Pulsaro duomenis fiksavo kosminis rentgeno spindulių teleskopas „Newton“, o dujų-dulkių ūko charakteristikos buvo sukauptos naudojantis orbitiniu teleskopu „Hubble“.

Pulsaras SXP 1062 įsikūręs Didžiajame Magelano Debesyje – mūsiškį Paukščių Taką lydinčioje nykštukinėje galaktikoje. Kitų, šimtus sykių per sekundę aplink savo ašį apsisukančių pulsarų kontekste SXP 1062 yra neįtikėtinai flegmatiškas – vieną apsisukimą jis „sukrapšto“ per amžinybei prilygstančias 18 minučių. Nieko nuostabaus, jog SXP 1062 akimirksniu virto tikra astronomine retenybe.

Neatmetama galimybė, jog šis faktas gali būti susijęs su kitu paradoksaliu dalyku – nesutampa pulsaro ir jį suformavusios supernovos amžius. Kas galėjo sukelti tokį neatitikimą, kol kas mokslininkai pasakyti negali. Įmanoma, jog nebūdingai lėtai suktis pulsarą privertė kažkokie išorės faktoriai. Gali būti ir taip, jog flegmatiškasis pulsaras toks ir „gimė“.

Parengė Saulius Žukauskas,sauliuszukauskas01@gmail.com

Komentarai (3)