Kosmose amerikiečiai geria filtruotą rusų šlapimą (4)
Pastarieji metai žmonėms, dirbantiems Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS) ar atliekantiems stoties priežiūros darbus iš Žemės, nebuvo lengvi. Birželį praėjus mažiau nei trims minutėms nuo pakilimo sprogo „SpaceX“ raketa „Falcon 9“. Anksčiau, 2014 metų spalį, tuoj po starto sprogo „Orbital Sciences“ raketa „Antares“. O balandį buvo prarasta Rusijos „Progress“ kapsulės su 3 tonomis atsargų kontrolė – kapsulė netrukus krito atgal į Žemę, rašo bloomberg.com.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Abiejuose amerikiečių kosminiuose laivuose buvo gabenama stočiai reikalinga vandens valymo įranga. Tai, kad ji iki šiol taip ir nebuvo nugabenta, reiškė, kad smarkiai išaugo Japonijos krovininės kapsulės „Kounotori 5“ svarba. Laimei, ji rugpjūčio antroje pusėje sėkmingai prisijungė prie TKS. „Kai tik ji pasieks kosminę stotį, mano gyvenimas gerokai palengvės“, – prieš šios kapsulės startą sakė TKS vandens posistemių koordinatorė Layne'as Carteris, dirbantis NASA Marshallo kosminių skrydžių centre.
Abiejose sprogusiose amerikiečių kosminėse kapsulėse buvo vandens valymo aparatūros filtrai ir filtrai šlapimo perdirbimo sistemai, kuri astronautų „biologinės veiklos produktus“ paverčia geriamomis atsargomis. „Skonis kaip vandens iš butelio“, – apie tokios valymo sistemos produktą sakė L. Carteris, – „bet tik tada, kai sugebama įveikti psichologinį barjerą, kad tai yra vanduo, išgautas iš šlapimo ir stoties oro kondensato“. Tiesa, ir „kondensatas“ šiuo atveju reikalauja tam tikrų psichologinių ribų įveikimo, mat tai yra drėgmė iš astronautų iškvepiamo oro bei prakaito, prausimuisi panaudoto vandens ir stotyje esančių gyvūnų šlapimo. O zoologijos sodą gerokai papildė ta pati Japonijos krovininė kapsulė – ji į TKS iškėlė 12 pelių.
Liepos viduryje dėl filtrų neturėjimo NASA buvo priversta nebefiltruoti vandens kondensato bei kurti išradingus planus, iš kur gauti vandens, jeigu Fortūna ir toliau tupės atsukusi nugarą. „Dirbant su vandens sistemomis be nuotykių neapsieinama“, – sakė 27 metus NASA dirbantis veteranas.
Stotyje yra ir maždaug 2000 litrų vandens „kriziniams atvejams“. Jie yra padalinti po lygiai JAV ir Rusijos TKS moduliams. Šių šalių atstovai naudojasi atskiromis vandens sistemomis – pagrindinė šio atskyrimo priežastis yra daugiau kelių dešimčių metų senumo sprendimai taikyti skirtingas vandens dezinfekavimo priemones. Kai 1981 metais buvo pradėta „Shuttle“ programa, amerikiečiai vandens dezinfekcijai naudojo jodą – įprastinį biocidą, kuris ir iki tol ilgą laiką patikimai tarnavo JAV kariams, išvykstantiems į vietas su įtartinais vandens šaltiniais. Standartinę kariuomenės praktiką NASA pritaikė ir savo TKS dalyje, į kosmosą iškeltoje 1998 metais. Toks vandens valymo būdas yra patikimas, bet neefektyvus: po vandens valymo jodu jį prieš geriant reikia filtruoti. O dėl didesnio jodo kiekio vandenyje astronautų skydliaukės gali padidėti.
Tuo tarpu Rusijos moduliuose vanduo valomas kitaip: jonų pavidalo sidabras taip pat pasižymi efektyviu antibakteriniu poveikiu. Toks vandens valymo principas buvo taikomas jau sovietinėje „Mir“ kosminėje stotyje, kuri buvo iškelta 1986 metais. Skirtingai nei jodo, sidabro iš vandens filtruoti nereikia. Vandens skoniui gerinti naudojama Epsomo druska (magnio sulfato kristalohidratas).
Ateities kosminėse misijose NASA taip pat nusprendė vandenį valyti jonizuotu sidabru, tačiau, anot L. Carterio, ir gerai, kad TKS vanduo valomas dviem skirtingais būdais: „Visai protinga turėti skirtingu pagrindu veikiančias dubliuojančias sistemas tam atvejui, jei kuri nors viena suges“.
Amerikiečių sistema per dieną sugeba pagaminti apie 13,6 litrų vandens – pakankamai trijų žmonių NASA įgulai. Rusijos sistema, vandenį perdirbimui surenkanti tik iš kondensato ir nuoplovų, išvalo šiek tiek mažesnį kiekį.
Bet kodėl taip yra, jeigu amerikiečių sistemos efektyvumas, kaip jau minėta, yra mažesnis? Todėl, kad NASA sistema valo ir rusų kosmonautų šlapimą. „Surenkame jį maišeliais, o įgula perneša jį į amerikietišką stoties dalį. Viso rusų šlapimo nesurenka. Tai priklauso nuo to, kiek turima laiko“, – sakė L. Carteris.
Abiejose sprogusiose amerikiečių kosminėse kapsulėse buvo vandens valymo aparatūros filtrai ir filtrai šlapimo perdirbimo sistemai, kuri astronautų „biologinės veiklos produktus“ paverčia geriamomis atsargomis. „Skonis kaip vandens iš butelio“, – apie tokios valymo sistemos produktą sakė L. Carteris, – „bet tik tada, kai sugebama įveikti psichologinį barjerą, kad tai yra vanduo, išgautas iš šlapimo ir stoties oro kondensato“. Tiesa, ir „kondensatas“ šiuo atveju reikalauja tam tikrų psichologinių ribų įveikimo, mat tai yra drėgmė iš astronautų iškvepiamo oro bei prakaito, prausimuisi panaudoto vandens ir stotyje esančių gyvūnų šlapimo. O zoologijos sodą gerokai papildė ta pati Japonijos krovininė kapsulė – ji į TKS iškėlė 12 pelių.
Liepos viduryje dėl filtrų neturėjimo NASA buvo priversta nebefiltruoti vandens kondensato bei kurti išradingus planus, iš kur gauti vandens, jeigu Fortūna ir toliau tupės atsukusi nugarą. „Dirbant su vandens sistemomis be nuotykių neapsieinama“, – sakė 27 metus NASA dirbantis veteranas.
Stotyje yra ir maždaug 2000 litrų vandens „kriziniams atvejams“. Jie yra padalinti po lygiai JAV ir Rusijos TKS moduliams. Šių šalių atstovai naudojasi atskiromis vandens sistemomis – pagrindinė šio atskyrimo priežastis yra daugiau kelių dešimčių metų senumo sprendimai taikyti skirtingas vandens dezinfekavimo priemones. Kai 1981 metais buvo pradėta „Shuttle“ programa, amerikiečiai vandens dezinfekcijai naudojo jodą – įprastinį biocidą, kuris ir iki tol ilgą laiką patikimai tarnavo JAV kariams, išvykstantiems į vietas su įtartinais vandens šaltiniais. Standartinę kariuomenės praktiką NASA pritaikė ir savo TKS dalyje, į kosmosą iškeltoje 1998 metais. Toks vandens valymo būdas yra patikimas, bet neefektyvus: po vandens valymo jodu jį prieš geriant reikia filtruoti. O dėl didesnio jodo kiekio vandenyje astronautų skydliaukės gali padidėti.
Tuo tarpu Rusijos moduliuose vanduo valomas kitaip: jonų pavidalo sidabras taip pat pasižymi efektyviu antibakteriniu poveikiu. Toks vandens valymo principas buvo taikomas jau sovietinėje „Mir“ kosminėje stotyje, kuri buvo iškelta 1986 metais. Skirtingai nei jodo, sidabro iš vandens filtruoti nereikia. Vandens skoniui gerinti naudojama Epsomo druska (magnio sulfato kristalohidratas).
Ateities kosminėse misijose NASA taip pat nusprendė vandenį valyti jonizuotu sidabru, tačiau, anot L. Carterio, ir gerai, kad TKS vanduo valomas dviem skirtingais būdais: „Visai protinga turėti skirtingu pagrindu veikiančias dubliuojančias sistemas tam atvejui, jei kuri nors viena suges“.
Amerikiečių sistema per dieną sugeba pagaminti apie 13,6 litrų vandens – pakankamai trijų žmonių NASA įgulai. Rusijos sistema, vandenį perdirbimui surenkanti tik iš kondensato ir nuoplovų, išvalo šiek tiek mažesnį kiekį.
Bet kodėl taip yra, jeigu amerikiečių sistemos efektyvumas, kaip jau minėta, yra mažesnis? Todėl, kad NASA sistema valo ir rusų kosmonautų šlapimą. „Surenkame jį maišeliais, o įgula perneša jį į amerikietišką stoties dalį. Viso rusų šlapimo nesurenka. Tai priklauso nuo to, kiek turima laiko“, – sakė L. Carteris.
(15)
(3)
(12)