Žemėje gyvybė egzistuoja todėl, kad planeta išlaiko labai keistą balansą. Mūsų atmosfera, atstumas nuo Saulės ir aibė kitų iš pažiūros atsitiktinių sąlygų leido ne tik išsivystyti gyvybei, bet ir suklestėti.

Gyvybė Žemėje kažkada išnyks ir vieną dieną mūsų planeta bus negyvenama. Ar tai nutiks po šimtų, ar milijardų metų, priklausys nuo astrofizikos staigmenų. Businessinsider.com pateikia šešis būdus, kaip gali išnykti gyvybė mūsų planetoje.

Atšals planetos branduolys

Žemę supa saugantis magnetinis laukas, vadinamas magnetosfera. Laukas yra generuojamas Žemės sukimosi, kuris sudaro ploną skysto geležies ir nikelio sluoksnį aplink kietą metalinį Žemės branduolį.

Magnetosfera nukreipia energijos daleles, kurios mus pasiekia tiesiai iš Saulės, ir pakeičia dalelių trajektorijos dydį ir formą. Jeigu branduolys atšaltų, prarastume magnetosferą ir apsaugą nuo saulės vėjų, kurie mūsų atmosferą palaipsniui nublokštų į kosmosą.

Marsą, kuriame kadaise buvo apstu vandens ir buvo plona atmosfera, išliko toks likimas.

Saulė ims „gesti“

Saulė ir mūsų padėtis jos atžvilgiu yra greičiausiai pati svarbiausia mūsų trapios egzistencijos dalis. Tačiau Saulė yra tik žvaigždė, o žvaigždės ilgainiui nyksta.

Dabar Saulė yra įpusėjusi savo gyvenimą ir stabiliai konvertuoja vandenilį į helį. Šis procesas nesitęs amžinai. Po milijardų metų Saulėje neliks vandenilio ir ims „degti“ helis.

Tai yra daugiau energijos reikalaujanti reakcija, dėl kurios Saulė ims pūstis, gal net iki Žemės orbitos. Tuomet mūsų planeta sudegs ir išgaruos.

Arba Saulės plėtimasis išstums Žemę iš jos orbitos ir ji taps vieniša užšalusia planeta, neprisirišusia prie jokios žvaigždės.

Planeta atklydėlė

Planetos kartais būna „išspiriamos“ iš žvaigždžių sistemų jų formavimosi metu.

Paskutinės simuliacijos rodo, kad vienišų planetų mūsų Paukščių tako galaktikoje gali būti kur kas daugiau nei žvaigždžių.

Viena iš šių klajojančių planetų gali atklysti į Saulės sistemą, nustumti Žemę į ekstremalią negyvenamą orbitą, ar net išspirti mus iš Saulės sistemos.

Arba ji galėtų susidurti su Žeme ir ją sunaikinti. Tai nebūtų beprecedentis įvykis. Maždaug prieš 4,5 mlrd. metų besiformuojanti Žemė susidūrė su kita planeta, iš jos susiformavo Mėnulis.

Asteroidai

Šie kosmoso akmenys gali būti destruktyvūs – vienas didelis asteroidas greičiausiai nuo Žemės paviršiaus nušlavė beveik visus dinozaurus.

Tam, kad asteroidai sunaikintų planetą, jų reikėtų daug. Tačiau teoriškai taip gali nutikti. Žemę netrukus po susiformavimo asteroidai bombardavo šimtus milijonų metų. Jų poveikis buvo toks intensyvus, kad vandenynai virė.

Tuomet gyvybė mūsų planetoje egzistavo vienaląsčių organizmų pavidalu, iš jų išgyveno tik atspariausi karščiui mikrobai.

Klajojanti juodoji bedugnė

Mokslininkai mažai ką žino apie juodąsias skyles, tačiau sutariama, kad iš už jų įvykių horizonto negali ištrūkti niekas – netgi šviesa.

Manoma, kad kai kurios juodosios bedugnės keliauja per kosmosą. Scenarijus, kad viena jų kažkada praskries pro Saulės sistemą, nėra visiškai nerealus.

Jei šviesa negali ištrūkti iš juodosios bedugnės, Žemei tikrai nepavyktų. Už įvykių horizonto atomai gali būti ištempti, kol bus visiškai suplėšyti.

Net jei tokia juodoji bedugnė tiesiogiai nepaliestų Žemės, jei praskrietų arti, galėtų sukelti žemės drebėjimus, Žemę išspirti iš Saulės sistemos ar priartintų prie Saulės.

Gama spindulių pliūpsniai

Gama spindulių pliūpsniai yra vieni galingiausių reiškinių kosmose. Dauguma jų kyla todėl, kad masyvios žvaigždės egzistavimo pabaigoje kolapsuoja. Tokių pliūpsnių metu gali būti išgauta daugiau energijos, nei Saulės sistemoje per visą jos egzistavimo laikotarpį.

Ši energija gali sunaikinti ozono sluoksnį, todėl į Žemę prasiskverbtų pavojingi ultravioletiniai spinduliai, kiltų staigus globalus atšalimas.

Manoma, kad gama spindulių pliūpsnis mūsų planetoje prieš 440 mln. metų galėjo sukelti masinį išmirimą.

Didysis plyšimas

Kilus didžiajam plyšimui, nustotų egzistuoti ne tik Žemė, bet ir visa Visata. Manoma, kad dabar mistine jėga tamsioji energija plečia Visatą vis didesniu tempu.

Jei ji ir toliau greitės, greičiausiai po 22 mlrd. metų atomus rišanti jėga nebesugebės jų išlaikyti kartu.

Komentarai (5)