Lietuvos kosmoso entuziastai ir grupė verslo valstybės bei valstybinių įstaigų atstovų svarsto ambicingą projektą – į Mėnulį nusiųsti palydovą ir išauginti lietuviško augalo sėklą. Anot naujojo Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) vadovo Kęstučio Šetkaus, toks projektas išgarsintų Lietuvą.

Tačiau pirmiausia reikia įveikti finansavimo iššūkius – pinigų projektui privalės rasti verslas.

Prieš keletą savaičių K.Šetkus Lietuvos inovacijų agentūros vadovo kėdę pakeitė į MITA direktoriaus. Kiek anksčiau K.Šetkus dirbo MITA Inovacijų paramos ir technologijų perdavimo skyriaus vedėju.

Su naujuoju MITA vadovu kalbėjome apie iššūkius inovacijų srityje, Lietuvos mokslinį potencialą ir planuojamą kosminę misiją į Mėnulį.

– Kaip vertinate per pastaruosius kelerius metus MITA nuveiktus darbus?

– Per penkerius pastaruosius metus atliktas didelis darbas ir jaučiamas proveržis. Lietuvos augimas yra tikrai geras – gerokai didesnis, nei Europos ar kitų valstybių vidurkis. Nors mūsų pozicija nėra labai gera, tačiau augimas greitas.

Pagrindinė užduotis – sukonstruotų darbų tęstinumas ir naujų iniciatyvų, kaip prekybiniai pirkimai, paleidimas ir įgyvendinimas. Manau, kad Lietuva eina teisingu keliu. Reikia truputį palaukti ir rezultatai ateis pakankamai anksti.

Mes neturime tokių sėkmės istorijų pavyzdžių, kaip „Skype“ Estijoje, bet turime įvairių iniciatyvų, kurios geros, bet nėra skirtos plačiajam ratui. Ypač kalbant apie IT technologijas, kurios labiau šviečiamosios. Biotechnologijų ir lazerių srityje mūsų pažanga didžiausia pasaulyje, bet tai nėra tiek įdomu plačiajai visuomenei.

Lietuviai labiau pasižymi inovacijų skepticizmu, nes dažnai viską vertina pagal tai, su kuo daugiausiai susiduria, o dažniausiai susiduriama su IT sistemomis. IT daugiau apima paslaugų sektorių, kur esame juodadarbiai, ne kūrėjai. Bet ir tai yra geras ženklas, nes naujausios tendencijos rodo, kad pas mus paslaugų centrai įsikuria jau ne dėl to, kad Lietuvoje geros apmokėjimo sąlygos ir maži atlyginimai, o todėl, kad yra gerų specialistų ir užsienio kalbų mokėjimas yra vienas geriausių regione.

Didžiausia problema, kad negalime užtikrinti atitinkamo tos kvalifikacijos srauto. Statistika rodo, kad emigracija gana didelė. Čia yra didžiausias iššūkis: jei norime kurti inovacijas, turime turėti, kas jas kuria.

– Užsienyje dirbantys Lietuvos mokslininkai sako, kad nėra jokių programų, kurios būtų skirtos išvykusių mokslininkų sugrąžinimui.

– Tokios programos yra, bet jos daugiau fragmentiškos. Ši problema šįmet pradėta stipriai eskaluoti, Ūkio ministerijos iniciatyva vyksta diskusijos su verslu ir su įdarbinimo agentūromis. Bus paleistos tam tikros naujos iniciatyvos ir programos.

Bandome į viską pažiūrėti plačiau ir susigrąžinti ne tik lietuvius, bet ieškoti ir kitų tautybių žmonių, kurie Lietuvoje galėtų vykdyti tiriamąsias veiklas. Infrastruktūra Lietuvos slėniuose – pasaulinio lygio.

– Dabar Lietuva į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) investuoja vos procentą BVP, o ES šalių vidurkis – 2,5 proc. Kaip turėdami tokį mažą biudžetą inovacijoms galime konkuruoti su kitomis šalimis?

– Pirma, labai svarbus inovacijų suvokimo mentalitetas. Reikia patiems išmokti atpažinti inovacijas. Nors inovacijų apibrėžimai vienodi, tačiau Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Švedijoje, kuri į MTEP investuoja 4 proc. BVP, suvokimas skiriasi.

Pavyzdžiui, gėrimų pramonėje Lietuva tik dabar pradeda deklaruoti, kad vykdo inovatyvią veiklą. Švedijoje gėrimų pramonė deklaruojama kaip inovatyvi, nes kiekvieną naują maisto rūšį kuria technologai. Visa tai statistikoje pateikiama kaip inovacijos.

Galiu pasakyti, kad mūsų MTEP statistika nėra didelė, bet tikėtina, kad realūs statistiniai rodikliai geresni. Nesakau, kad investuojame 4 proc., bet tikrai daugiau nei procentą.

Pernai matėme didžiulį proveržį – verslo išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai augo beveik 30 procentų. Šuolis nėra fragmentiškas, šįmet jį ir vėl matysime. Manau, kad per keletą metų Europos vidurkį pasieksime.

Bendroje pasaulinėje statistikoje augimas matomas vėlai. Neužilgo vėl pasirodys inovacijų švieslentė, kur matuojamas Europos indeksas, tačiau ji apims tik 2013 m. rezultatus. Iš jų dažnai sunku daryti apibendrinimus, nes duomenys vėluoja.

Viena pasaulinėje statistikoje matoma stiprybė, kuri iš tiesų gal nėra didelė stiprybė, – mes Europoje pirmaujame pagal inovacijas, kurių patys nekuriame. Lietuviai tendencingai perka prietaisus ir įrenginius iš kitur ir įrenginius kuria panaudodami kitų šalių tyrimus. Tai kaip ir privalumas, bet būtų geriau, kad viską kurtume patys. Lietuviai dažniausiai renkasi įrangą nusipirkti, negu sukurti lietuvišką, nes trūksta pasitikėjimo.

– Kokiose srityse Lietuva turėtų pasitempti?

– Lietuvoje tyrėjų skaičius versle gana žemas – pagal tai atsiliekame nuo Europos. Statistika rodo, kad didžiausią inovacijų skaičių sukuria 25-34 metų žmonės, o Lietuvos universitetuose ir įmonėse vyrauja vyresnio amžiaus tyrėjai.

Kita problema – kad mūsų dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose yra menkas. Turime išmokti būti konkurencingi tarptautinėse finansavimo priemonėse. „Horizonto 2020“ programos žinomumas auga, bet nesame pasiekę ES vidurkio.

– Mokslininkai vienu didžiausių stabdžių darbui įvardina biurokratijos problemą. Pavyzdžiui, perkant reagentus reikia pasirašyti daug popierių, administraciniai darbai tyrėjus atitraukia nuo pagrindinio darbo. Kokius matote problemos sprendimo būdus?

– Viešųjų pirkimų problema akcentuojama dažnai. Viešųjų pirkimų įstatymas keičiamas, yra pateikti Lietuvos mokslų tarybos ir MITA pasiūlymai, kaip galime palengvinti pirkimus. Bet viešieji pirkimai yra problema ir užsienyje. Čia mus reguliuoja ES teisės aktai.

Tyrėjas turi tirti, o administracinio krūvio suteikimas sumenkina galimybes atlikti tiriamą veiklą. Lietuvoje trūksta mokslinių tyrimų administratorių. Universitetuose jau atsirado tam tikri padaliniai ar pavieniai asmenys. Pažangiausi pasaulio universitetai turi stiprius, didelius komercializavimo padalinius. Tarpininko tarp verslo ir mokslo nebuvimas yra didelė bėda.

Komentarai ()