Balandžio pabaigoje Vilniuje lankėsi kosmonautas, fotomenininkas, „Novaja Gazeta“ apžvalgininkas, buvęs prezidento B.Jelcino patarėjas (1993-1997 m.) Jurijus Baturinas. Tai – žmogus-enciklopedija, mokantis 7 užsienio kalbas. Kosmose buvo du kartus, ten nuskraidino ir pirmąjį kosminį turistą – amerikietį milijonierių Denį Titą.

Jurijus Baturinas (gim. 1949 m.) Lietuvoje lankosi jau trečią kartą. Anksčiau buvo atvykęs sovietmečiu, prieš 25-erius metus, prieš trejus dalyvavo fotografų plenere Nidoje.

Savo paskaitą tema „Kosmosas mums reikalingas Žemei tausoti“ Jurijus Baturinas pradėjo intriguodamas kosmoso paslaptimis. Panašiai ir užbaigė – pasakodamas Jurijaus Gagarino nuotykius 1961 m..

Mitai apie pirmąjį kosminį palydovą

Pasak kosmonauto, trumpai apžvelgusio pirmuosius žmonijos žingsnius kosmose, daugelio dalykų apie kosmosą mes nežinome, kai kuria informacija dalijasi tik profesionalai. O kai kuriuos faktus ar kosmonautų papročius skaitytojai gal ir žino, bet net nenutuokia, iš kur jie atsirado.

Pavyzdžiui, 1957 m. spalio 4 d. iš Baikonūro pakilęs pirmasis dirbtinis palydovas „Sputnik-1“ iš Žemės atrodė gerokai ryškesnis, nei turėjo būti iš tikrųjų. Nes nuo jo dėl techninių nesklandumų neatsiskyrė trečios pakopos raketa. Taigi palydovas skriejo su priekabair atrodė visai ne taip, kaip vaizduojamas nuotraukose. Ir svėrė ne 83,6 kg, kaip rašoma vikipedijose ir kituose viešuose šaltiniuose.

Ar amerikiečiai tikrai buvo išsilaipinę Mėnulyje?

Rusijos kosmonautas stengėsi vengti politikos. Tačiau kalba natūraliai nuolat pasisukdavo apie JAV ir Kinijos kosminius reikalus bei apie Šaltojo karo laikų kosmines lenktynes.

Paklaustas, ar tikrai amerikiečiai buvo išsilaipinę Mėnulyje, J.Baturinas neleido tuo suabejoti. Tačiau pernelyg nesistebėjo, kad gimsta tokios sąmokslo teorijos. Nes ir apie J.Gagarino skrydį buvo paskleista paskalų, neva vaizdai suklastoti.

Kaip atrodo Žemė ir jos atmosfera

Kosmonautas nepamiršo ir paskaitos temos – „Kosmosas mums reikalingas Žemei tausoti“. Todėl vaizdais iliustravo, kokia plonytė Žemės atmosfera atrodo iš kosmoso – tik simboliška mėlyna juosta (nors jos sluoksnis – 100 km).

„Kai žvelgiate į dangų skrodžiantį lėktuvą, dangaus žydrynė atrodo begalinė. Bet tai tik optinė apgaulė, kurią sukelia skirtingai įšilusiuose atmosferos sluoksniuose lūžtantys Saulės spinduliai. Tik žvelgdamas iš kosmoso supranti, kad šį plonytį apvalkalą reikia saugoti“, – kalbėjo žmogus-enciklopedija.

Pirmas įspūdis, pamačius Žemę iš kosmoso

Pirmą kartą (1998 m.) pakilęs į kosmosą su kolega Genadijumi Padalka (jis – rekordininkas, iki šiol išbuvęs kosmose 878 dienas), Jurijus Baturinas prigludo prie iliuminatoriaus ir išgirdo kolegos klausimą: „O kaip tau atrodo Žemė? J.Gagarinas juk sakė, kad ji labai mažytė?“.

„Nesutinku, man ji – labai didelė“, – nė nedvejodamas atsakė Jurijus, užburtas kosminių vaizdų. Ir tik vėliau suprato, kodėl J.Gagarinui planeta atrodė tokia maža: jis buvo prisegtas prie kėdės ir apsuko tik vieną ratą, taigi nespėjo pasigrožėti.

Gyvenimas Tarptautinėje kosminėje stotyje TKS

Pasak kosmonauto, TKS – tai didelis modulis, primenantis sujungtas „dešreles“ – atskiras sekcijas. Kosmonautai ir astronautai čia praleidžia mėnesius ir net metus. Temperatūra atskirose sekcijose gali svyruoti maždaug 1 laipsniu.

Be abejo, gyvenimas tokioje uždaroje erdvėje turi savų niuansų. Pavyzdžiui, išlaikyti privatumą TKS labai sunku, nes pagal nerašytą taisyklę liukai, skiriantys atskirus modulius, turi būti visada atidaryti.

Taigi, jei kosmonautui ar kosmonautei reikia atlikti higienos procedūras, liukas trumpam, maždaug 10 min., pridaromas. „Todėl, jei atėjai į svečius ir matai, kad liukas pridarytas, palauki 10 minučių ir beldiesi“, – juokavo J.Baturinas.

Kaip valgo kosmonautai

TKS konstrukciją su „sosyskų“ virtine J.Baturinas lygino neatsitiktinai. Visas kosminis maistas pagamintas panašiu principu – kad nereikėtų pjaustyti, kad viskas būtų iš anksto sugraduota ir sudalinta.

„Netgi duonos kepalėliai, kuriuos kosmonautai valgo būdami kosmose, sudalinti nago dydžio gabalėliais. Tik lauži ir praryji. Nes kosmose naudotis peiliais draudžiama, nesaugu“, – pasakojo svečias.

Kitas svarbus aspektas – miegas ir TKS garsai. Tylos ten nebūna, o miegoti nesvarumo būsenoje – na patys suprantate, kaip nepatogu. Tam skirti miegmaišiai. Juos galima pasidėti bet kur. Įdomi miegmaišių konstrukcija – su kapišonais, kurie, rodos, galėtų padėti užsimiršti, nematyti šviesos ir negirdėti mašinų ūžimo.

„Jei nakčiai užsidėtumėte kapišoną (gobtuvą), nubustumėte skaudančia galva. Nes prisikvėpuotumėte savo iškvėpto anglies dvideginio“, – aiškino pavojus J.Baturinas.

Taip nutinka dėl to, kad nėra gravitacijos ir oras nejuda. Todėl TKS nuolal dūzgia ventiliatoriai ir oro kondicionieriai, palaikantys 25-26 laipsnių tempratūrą ir judinantys oro mases. Bet lazda turi du galus: dėl šios įrangos veikimo TKS gyventojai gali peršalti.

Todėl, pasak J.Baturino, bent jau rusiškoje TKS dalyje kosmonautai miega su slidininkų kepurėlėmis, uždengiančiomis ausis nuo vėjo. Tiesa, aktyvaus laisvalaikio metu kepurėlių nereikia – kosmoso tyrinėtojai dažnai pozuoja mūvėdami vien šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis.

Dar vienas svarbus dalykas – plaukų kirpimo procedūra. Kol kosminės ekspedicijos trukdavo trumpai, šios procedūros nereikėjo. Tačiau, atsiradus TKS, kosmonautų „grožis“ ir higiena tapo labai svarbus. Todėl bent jau šiais laikais plaukų kirpimui naudojamos kelios priemonės: šukos, žirklės ir dulkių siurblys. Taigi vieną žmogų kerpa du kolegos.

J.Baturino atradimas pavadintas jo vardu

J.Baturinas prisipažino, kad jaučiasi nugyvenęs apie 150 metų, nes aktyviai reiškiasi keliose srityse. Du kartus jis buvo pakilęs į kosmosą. O antrojo skrydžio metu, dirbdamas TKS, atrado efektą, kuriam vėliau Vokietijos fizikai suteikė jo vardą.

Baturino efektas – tai bandymai su plazminiais kristalais. Eksperimentuodamas atrado, kad ir nesvarumo būsenoje iš plazmos dulkelių susidaro „taisyklingos struktūros“ – sulimpa kaip želė.

Šis Baturino efektas paaiškina, kad tokiu būdu iš kosminių dulkių galėjo susiformuoti planetos.

Jurijaus Gagarino skrydis ir laiku nepranešta žinia

Prieš pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą 1961 m., kaip ir prieš pirmojo dirbtinio Žemės palydovo startą 1957 m., vyko aršios kosminės lenktynės – kas pirmiau: rusai ar amerikiečiai. Todėl SSRS buvo svarbu ne tik aplenkti JAV, bet ir pirmiems pranešti apie savo pasiekimus pasauliui. Tačiau, pasak J.Baturino, ne viskas vyko pagal planą.

Vienas sovietinės kosmonautikos krikštatėvių, raketinės ir kosminės technikos konstruktorius akademikas Sergejus Koroliovas laikėsi nuomonės, kad apie skrydį reikia pranešti kuo anksčiau. Todėl valstybinio radijo legendiniam diktoriui Jurijui Levitanui buvo paruošti trys skirtingi užklijuoti vokai su skirtingais tekstais. Jam buvo pasakyta, kad, sulaukus deramo ženklo, reikės atplėšti voką Nr. 1, Nr. 2 arba Nr. 3 ir pakiliai perskaityti tekstą. Tik tiek, jokios papildomos informacijos apie ypatingos svarbos pranešimo tematiką.

J.Levitanas net nenutuokė, kokią naujieną teks pranešti – tai buvo įslaptinta. Buvo numatyti trys variantai: J.Gagarinas sėkmingai apskrido Žemę; jis pakilo, bet nukrito į vandenyną; ir trečiasis tragiškas – pirmasis kosmonautas žuvo.

Žinutė, užstrigusi Kremliuje

Kosmonautas pakilo 1961 m. balandžio 12 d. rytą, 9.07 val. Pagal planą, jau po 25 min. J.Levitanas turėjo perskaityti pasauliui istorinį pranešimą apie pirmąjį žmogaus skrydį.

Nors skrydis klostėsi sėkmingai, J.Gagarinas ir laivas „Vostok“ skriejo aplink Žemę, aukščiausioji valdžia vis nedavė diktoriui komandos skaityti „laimingojo“ voko pranešimo.

Ir net skrendant virš Aliaskos, JAV žvalgybai perėmus J.Gagarino pokalbį su skrydžių valdymo centru ir perdavus JAV prezidentui Džonui Kenedžiui, SSRS žmonės apie skrydį dar nieko nežinojo...

Pasirodo, iš anksto parengtame pranešime vyr. leitenantas J.Gagarinas buvo taip ir pavadintas, o vėliau jam buvo ruošiamasi suteikti kapitono laipsnį. Bet tuometinis vidaus reikalų ministras nusprendė, kad už tokį žygdarbį reikia iškart duoti majoro laipsnį – tą pačią akimirką! Kol Kremliaus valdininkai derino įsakymus, kol perrašė juos rašomosiomis mašinėlėmis (juk kompiuterių nebuvo), praėjo nemažai laiko.

Todėl prieš pat J.Gagarino nusileidimą, maždaug 10.02 val., diktorius gavo įsakymą: „Skaityk voko Nr. 1 pranešimą, bet vietoje leitenanto sakyk majoras J.Gagarinas“.

„J.Gagarino skrydis buvo sudėtingesnis už Armagedoną“, – apibendrino Jurijus Baturinas, nesileisdamas į kitas detales.

Kodėl kosmonautai šlapinasi ant autobuso rato kosmodrome

J.Baturinas papasakojo keletą linksmų istorijų, kaip atsirado kosmonautų nuolat kartojami papročiai. Tarkime, Žvaigždžių miestelyje per palydėtuves (pakeliui į autobusą, vežantį prie kosminio laivo) nuskambantis dainos „Žemė iliuminatoriuje“ posmelis. Arba kosmonautų viešbutyje, likus dienai iki skrydžio, nuolat žiūrimas filmas „Balta dykumos saulė“ (Aleksejaus Leonovo pradėta tradicija, kai jis įsiūlė šį anksčiau draustą filmą net L.Brežnevui) ir netgi rengiami protmūšiai šio filmo tema.

„Jei vienas kosmonautas kažką padaro ir jam po to ima sektis, natūralu, kad ir kiti tuo persiima“, – aiškino J.Baturinas.

Taip atsirado paprotys, kurį rusai vadina „na koleso“ (nusišlapinti ant rato). Jo pradininkas – Jurijus Gagarinas. Norint geriau suprasti tokį kosmonautų elgesį, reikia paskaičiuoti, kiek laiko jie praleidžia, kol gali atlikti gamtinius reikalus kosmose.

Iki pakilimo, pačiame kosminiame laive jie tūno pernelyg nejudėdami apie 2 valandas (bendrauja per radiją su psichologu, kuris nuramina prieš raketos startą). Pakilę į kosmosą turi likti savo vietose, kol erdvėlaivis Žemę apskrieja du kartus (taigi dar du kartus po 90 min.). Taigi praeina beveik 5 valandos, kol, išėję iš viešbučio Žemėje, kosmonautai vėl gali nusivilkti skafandrus. Todėl pakeliui į kosminį laivą J.Gagarino pavyzdžiu visad stabdo autobusą irpaženklina ratą.

„Sauskelnės iš tikrųjų ir buvo sukurtos kosmonautams. Tačiau tik pirmiesiems, dabar jos nebenaudojamos“, – juokavo J.Baturinas.

Komentarai (1)