Po keleto milijardų metų Žemės vandenynai išvirs ir atmosfera išgaruos, nes mūsų Saulė virs raudonąją milžine. Tuomet baigsis gyvybė mūsų planetoje, tačiau Saulės sistemoje ji gali tik įsibėgėti. Europa ir Enceladas taps vandenynų sklidinais palydovais, suteikdami galimybę klestėti kitoms gyvybės formoms ir galbūt ten iš Žemės persikelti žmonėms, rašo gizmodo.com.

Tai yra viena iš žmonijos Saulės sistemoje likimo galimybių, skelbiama naujuose Ramseso Ramirezo ir Lisos Kaltenegge modeliuose, publikuotuose „Astrophysical Journal“.

Esminė jų tyrimo išvada – kad užšalę sistemos palydovai ilgainiui gali tapti gyvenami, galbūt padės aptikti gyvybę kitose mūsų galaktikos vietose.

„Mes žinome, kad ateityje mūsų Saulė taps per karšta, kad Žemėje galėtų egzistuoti gyvybė, – sakė L.Kaltenegge. – Mokslinėje fantastikoje dažnai pateikiama idėja, kad žmonės persikraustys į Marsą. Dabar mes žinome, kur reikėtų keliauti.“

Tyrime ne tik palaikoma romantiška idėja, kad Saulei senstant žmonės migruos į tolimesnes orbitas. Jame taip pat daroma prielaida apie nežemišką gyvybę po ledo palydovų paviršimi, kuri per penkerius milijardus metų gali pasiekti proveržį, kai temperatūra Saulės sistemoje pakils.

Iki šiol nežemiškos gyvybės už Saulės sistemos ribų ieškantys astronomai koncentravosi tik į Žemės tipo planetas ir į Saulę panašias žvaigždes. Tai reiškia – nedidelius, uolingus pasaulius, besisukančius gyvenamojoje zonoje, ir savo branduoliuose vandenilio turinčias žvaigždes.

Kai žvaigždės išdegina vandenilį, baigiasi pagrindinis jų egzistavimo etapas. Pavyzdžiui, išdeginusi vandenilį mūsų Saulė plėsis į išorę ir po maždaug penkerių milijardų metų virs raudonąją milžine, kuri sudegins viską iki Marso ir pavers pelenais.

Žiūrint vien tik iš Žemės perspektyvos, tai prastos žinios, tačiau kai sušils vidinė Saulės sistemos dalis, šalti tolimesni regionai gali tapti gyvenami. Panaši evoliucija gali vykti ir kitose Paukščių galaktikos dalyse.

Kad išsiaiškintų, ar raudonosios milžinės ir jų sukurtos gyvenamos zonos gali palaikyti gyvybę, Ramirezas ir Kaltenegger sukūrė įvairių dydžių žvaigždžių gyvenamų zonų vietų modelį ir paskaičiavo, kas nutiks, kai jos virs raudonosiomis milžinėmis.

Paprastai plečiantis žvaigždei jos sistemos gyvenama zona migruoja į išorę. Esminis klausimas – kiek ilgai tęsis raudonosios milžinės sukurta gyvybės zona. Pasirodo, kad tai priklauso nuo žvaigždės masės.

Naujame tyrime skelbiama, kad mūsų raudonąją milžine virtusios žvaigždės gyvenama zona tęsis 500 ml. metų.

Tačiau mažesnę masę turinčios žvaigždės gali likti raudonosiomis milžinėmis iki 9 mlrd. metų, sukurdamos gyvenamąsias zonas, kurios egzistuos ilgiau, nei gyvybė Žemėje iki šiol.

Komentarai ()