Kaip sprogusi supernova Žemės danguje įžiebė antrąjį Mėnulį: tai turėjo ženkliai pakeisti žmonių elgesį ()
Du žvaigždžių sprogimai galėjo gerokai paįvairinti ankstyvųjų žmonių gyvenimus.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Maždaug prieš porą milijonų metų dvi supernovos sprogo taip arti Žemės, kad skeveldromis apipylė mūsų melsvąjį taškelį, palikdamos radioaktyvios geležies-60 pėdsakus jūrų dugne visame pasaulyje ir netgi įsimaišė tarp dulkių sluoksnių Mėnulio paviršiuje.
Šios supernovos įvyko už kelių šimtų šviesmečių nuo Žemės, pakankamai toli, kad jų radiacija nesukeltų masinio išnykimo, bet pakankamai arti, kad sprogimas būtų galėjęs paveikti mūsų protėvius. Tuo metu žmonių pirmtakai Homo erectus kaip tik ropštėsi iš medžių.
Brianas Thomasas su kolegomis iš Washburno universiteto Topeka'oje, (Kansas valst.) spėja, kad dvi supernovos galėjo apšvitinti Žemę pakankamai, kad tai paveiktų mūsų protėvių elgseną, ir galbūt padidintų susirgimų vėžiu dažnį.
Pirmiausia Žemę būtų bombardavusi regima šviesa. Supernovos gali būti tokios ryškios, kad trumpam nustelbia visas galaktikos žvaigždes – toks reginys nebūtų nepastebėtas Žemėje.
Tiesą sakant, artima supernova būtų tokia šviesi, kad metus po pradinio sprogimo kasnakt šviestų it Mėnulio pilnatis. Kaip žinome iš dirbtinės šviesos poveikio laukinei gyvūnijai tyrimų, šviesos tarša gali turėti biologinį poveikį, sako Thomasas.
„Kai kurios rūšys naudoja mėnulio šviesą navigacijai,“ sako jis. „Taip pat šis orientyras naudojamas poravimuisi, dauginimuisi, kiaušinių dėjimui ir panašiai. Netgi tiesiog maisto paieškoms. Papildoma šviesa gali sujaukti įprastą jų elgseną.“
Miego hormonas
Be to, nauji įrodymai kelia mintį, kad daugiau šviesos naktimis gali paveikti žmonių hormonų gamybą. Tarkime, melatoninas: jis mus ne tik migdo, bet ir reguliuoja kai kuriuos mūsų kūno atsistatymo mechanizmus.
„Čia kalba ne apie rūšių išnykimą, bet vienai ar dviem kartoms įtaka galėjo būti,“ paaiškina Thomasas.
Po pusės tūkstančio metų ant Žemės pažiro radioaktyvios supernovos nuolaužos ir radiacijos lygį pakėlė 300%
Tačiau žvaigždžių sprogimus nušviečia ne vien regimoji šviesa. Praėjus maždaug 500 metų po supernovos užgesimo, jos radioaktyvios dalelės pažiro į Žemę.
Thomasas su kolegomis paskaičiavo, kad vidutinė radiacija pasaulyje pakilo tris kartus, lyginant su dabartiniu foninio spinduliavimo lygiu. Jie spėja, kad dėl to mūsų protėviams padidėjo vėžinių susirgimų rizika.
Bet gal jiems nereikėjo itin jaudintis, sako Michael Weil iš Colorado valstijos universiteto.
Taip yra, nes vidurkis nelabai ką parodo – reikšmės įvairiose pasaulio vietose gali smarkiai skirtis. Pavyzdžiui, Weilas sako dažnai siunčiantis savo studentus atlikti lauko darbų Fukushimos branduolinės katastrofos vietoje.
„Atlikdami praktiką Fukushimoje, jie gauna mažesnę dozę, nei mokydamiesi klasėse Kolorado valstijoje,“ sako jis. Taip yra, nes Kolorade yra daug granito, o tai reiškia, kad dirvoje yra šiek tiek urano, tad ir radiacijos dozė didesnė.
Radioaktyvi uola
Koloradas nėra radioaktyviausia vieta Žemėje: Indijoje, Kerala'oje yra karštasis radiacijos taškas, kur radiacija gali 20 kartų viršyti pasaulio vidurkį.
„Žmonės norėjo pademonstruoti, kad šiose vietose dažniau sergama vėžiu, tačiau jiems tai nepavyko,“ sako Weilas. „Tad iš tiesų labai, labai sunku užfiksuoti kokį nors biologinį poveikį dėl vidutinio foninės spinduliuotės lygio pakilimo tris kartus, ką ši [supernova] padarytų.“
Astronautus veikia 30 kartų didesnė foninė radiacija, tad padidėjimas vos tris kartus, problemų veikiausiai nesukeltų, pastebi Don Hassler, Curiosity mėnuleigio radiacijos vertinimo jutiklio vyr. tyrėjas.
Skaičiai nerimo nekelia, kol netampa 1000 didesni už Žemės vidurkį, teigia Hassleris. „Tai įprastas skaičius, kurį agentūros naudoja, kaip per visą gyvenimą gaunamos spinduliuotės ribą,“ sako jis. Ir tai atitinka 3% didesnę mirtino vėžio išsivystymo riziką. „Turint omenyje, kad vidutinis amerikietis turi 20%–25% susirgimo vėžiu riziką, netgi šis skaičius santykinai mažas,“ sako jis.
Tačiau reikėtų atminti, kad iš supernovų atskriejančios dalelės dažniausiai būna miuonai – nestabilios ir itin skvarbios subatominės dalelės. Taip jos atsiduria kitoje stovykloje, nei dominuojantis foninis spinduliavimas, atsirandantis iš radono, kuris žalą daro tik įkvėpus ar nurijus.
Tad, užuot galvojus apie foninį spinduliavimą, logiškiau būtų vertinti supernovas diagnostinės radiacijos prasme. Thomaso ir jo kolegų skaičiavimais, padidėjusi dozė atitinka vieną kompiuterinę tomografiją (CT) per metus. Du nauji tyrimai parodė, kad ir mažiau negu viena CT per metus vaikams padidina leukemijos ir smegenų auglių riziką.
Bet kokią supernovos sukeltą žalą įvertinti labai sunku. Laimei, šansas, kad artimiausius metu kur nors netoliese sprogs supernova, mažas, sako Michael Sivertz, dirbantis NASA Kosminės radiacijos laboratorijoje. Jo teigimu, supernova netoliese sprogsta maždaug kartą per milijardą metų. „Neverta pulti dėl to draustis gyvybės,“ sako jis.
Nuoroda: arxiv.org/abs/1605.04926
Shannon Hall
www.newscientist.com
