Argi ne keista, kodėl taip domimasi Marsu, kai tuo tarpu Venera, galima sakyti, planeta dvynė, yra arčiau. Viena ir ne menkiausia priežastis yra joje tvyrantis pragariškas karštis. Šios planetos paviršius – karščiausias visoje Saulės sistemoje, karštesnis netgi už Merkurijaus. O kur dar sieros rūgšties debesys ir 90 kartų didesnis atmosferos slėgis… Tad, nieko keisto, kad nė vienas kompiuteris neištvertų Veneroje ilgiau, nei porą valandų. Tačiau dabar mokslininkai mano radę išeitį.

NASA tyrėjai sukūrė naują kompiuterio lustą ir išbandė jį be jokio aušinimo ar apsauginio įpakavimo aukšto slėgio ir temperatūros sąlygomis, primenančiomis esančias Veneroje—įrenginys veikė. Žmonės nebuvo nusileidę Veneroje nuo 1982-ųjų (tada sovietinis venereigis ištvėrė vos ilgiau nei porą valandų). NASA galėtų pasiųsti zondą 2023, rašo Forbes. Toks vizitas neįmanomas, nebent NASA turėtų kompiuterio lustą, galintį ištverti planetos 500 laipsnių karštį.

„Prisiminus misijas į Marsą, marsaeigiai iš jo paviršiaus atsiuntė visokiausių duomenų,” Gizmodo sakė Philipas Neudeckas, elektronikos inžinierius iš NASA Glenn tyrimų centro Ohajuje. „Tokių duomenų iš Veneros nėra visiškai, nes elektronika Veneroje neveikia.” O planeta turėtų ką įdomaus parodyti žemiečiams. Pavyzdžiui, jos geologiniai procesai ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų kupina atmosfera galėtų padėti geriau suprasti mūsų pačių planetoje vykstančius procesus, teigiama tyrimų autorių pranešime.

Norint suprasti, kaip reikėtų pagaminti kompiuterinius lustus, atsparius karštam Veneros būdui, būtina šiek tiek suprasti apie puslaidininkius ir tranzistorius. Puslaidininkiai yra metalai, per kuriuos elektros srovė teka sunkiau, nei per įprastus tipiškus laidininkus. Puslaidininkių elektros laidumą galima keisti, tad iš jų galima gaminti tranzistorius. Tranzistoriai yra nelyg varteliai elektroninėje schemoje tekančios elektros srovės kelyje, kurių atsivėrimą ir uždarymą reguliuoja įvado srovė. Mikrolustai, kompiuterių stuburas, kaip ir visos kitos schemos dalys – laidai, tranzistoriai, etc. – suformuojamos ant puslaidininkio gabalėlio.

Neudeckas paaiškino, kad didžiausias Veneroje lusto laukiantis iššūkis bus ištverti temperatūrą ir chemiškai agresyvią atmosferą. Dauguma lustų gaminami iš silicio, bet aukštoje temperatūroje jis ima elgtis kaip įprastas laidininkas, o ne kaip puslaidininkis. Neudecko lustai pagaminti iš silicio karbido, kuris išlaiko senas geras puslaidininkio savybes. Komanda taipogi pasirūpino, kad neiškeptų kontaktai—vielos, jungiančios visas lusto dalis tarpusavyje, — naudodami tokias egzotiškas medžiagas, kaip tantalo silicidas.

Tyrėjai sukūrė specialius lustus, kurie skleidžia elektroninius signalus ir sudėjo juos į NASA Glenn Extreme Environments Rig ar GEER, toksišką aukšto slėgio greitpuodį, kuriame galima atkurti Veneros atmosferą. Lustas ištvėrė ir veikė imituojamoje Veneros atmosferoje ilgiau nei 21 dieną. Komanda paskelbė tyrimo rezultatus AIP Advances žurnale.

Nuostabu, kad šie lustai veikė, bet jie dar toli gražu nėra parengti kelionei. Kol kas luste tėra 24 tranzistoriai—tai galima palyginti su daug senesniais mikrolustais, o ne su dabartiniais kompiuteriais. „Vertinant lusto sudėtingumą Moore'o dėsniu, esame pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje,” sakė Neudeckas. Bet jis jau turi 100 tranzistorių lustą, o Saulės sistemą mokslininkai tyrė ir su paprastesniais lustais. Be kompiuterio vidaus, mokslininkams dar teks sukurti ir likusias venereigio dalis.

Bet Neudeckas tikisi šiuos kompiuterius pasiųsti į Veneros misiją. „Niekas dar nebuvo sukūręs elektronikos, kuri taip ilgai veiktų tokioje aplinkoje, tokioje temperatūroje,” sakė jis. „Tai išties atveria visiškai naujas misijų į Venerą perspektyvas.”

Ryan F. Mandelbaum
gizmodo.com

Komentarai ()