1972 m. rugpjūčio 4 d. iš JAV pajėgų sutelktos 77-osios operatyvinės aviagrupės pilotai, priartėję prie jūroje, netoli Hon La uosto (Vietname) esančio minų lauko, tapo ne mažiau kaip dvidešimties sprogimų liudininkais.

Maždaug 20–25 sprogimai, esą, įvyko vos per 30 sekundžių, be to, aplinkiniuose vandenyse plūduriavo dar 25–30 į paviršių iškilusio dumblo dėmių.

Sprogstamosios jūrų minos šioje vietoje buvo padėtos vykdant operaciją „Kišenpinigiai“ (angl. – Pocket Money) – 1972 startavusią pagrindinių Šiaurės Vietnamo uostų užminavimo kampaniją.

Tada nebuvo įmanoma įvardyti jokių akivaizdžių sprogimus sukėlusių priežasčių. Tačiau, kaip rodo neseniai aptikta informacija, JAV ginkluotųjų jūrų pajėgų vadovybės dėmesį netrukus patraukė ypač suintensyvėjęs Saulės aktyvumas, esą, galėjęs nulemti minų detonavimąsi.

Kaip nurodoma tik dabar paviešintoje JAV jūrų pajėgų ataskaitoje, tas nuostabą sukėlęs įvykis tuojau pat buvo pradėtas tirti. Klausimas, kas galėjo sukelti tokio skaičiaus jūrų minų detonaciją, turėjo būti kaip nors atsakytas.

Nors padėtose jūrų minose ir buvo sumontuotas automatinio susinaikinimo mechanizmas, jis niekaip negalėjo suveikti greičiau nei po 30 dienų. Vadinasi, sprogimai įvyko dėl kažkokių kitų priežasčių.

Ir štai 1972 m. rugpjūčio 15 d. JAV Ramiojo vandenyno flotilei vadovaujantis admirolas Bernardas Clarey, esą, iškėlė hipotezę, kad minų detonavimą galėjo nulemti Saulės aktyvumas.

Daugelis toje vietoje buvusių jūrų minų pagal sprogdiklių veikimo principą buvo priskiriamos magnetinių minų tipui, o tai reiškia, kad turėjo sprogti kaip nors pakitus magnetiniam laukui.

Kad Saulės aktyvumas tikrai sukėlė magnetinio lauko pokyčių, tada buvo žinoma. Taigi, teliko išsiaiškinti, ar Saulė galėjo nulemti ir tuos nenumatytus sprogimus.

Saulės audros sukelia didelių magnetinio lauko svyravimų, darančių įtaką stambioms elektros energijos infrastruktūroms, ypač nuo pusiaujo nutolusiuose regionuose už šiaurės ir pietų pašvaisčių.

1972 m. rugpjūčio pradžioje kilusių audrų poveikis buvo lygiai toks pat. Iš įvairių Šiaurės Amerikos vietų plūdo pranešimai apie elektros tiekimo sutrikimus ir telegrafo linijos trūkinėjimą.

Dabar, kai pagaliau paaiškėjo šių reiškinių poveikis jūrų minų veikimui 1972-aisiais, mokslininkų bendruomenė yra pasirengusi pateikti dar vieną puikų pavyzdį, įrodantį, kad kosminių objektų aktyvumas veikia technologijas.

Rugpjūčio pradžioje užfiksuotas aktyvumas ypač suintensyvėjo tada, kai 1972 m. rugpjūčio 4 d., įvykus X klasės Saulės blyksniui, buvo paleistas didžiulis kiekis Saulės medžiagos, pasiekusios Žemę per rekordiškai trumpą 14,6 val. laiką, nors paprastai Saulės siunčiami srautai iki Žemės atkeliauja per dvi ar net tris dienas.

Mokslininkai mano, kad tokį pliūpsnio intensyvumą nulėmė anksčiau įvykę silpnesni blyksniai. Panašiai, anot jų, nutiko ir 2012 metų liepą, kai itin stiprūs blyksniai buvo užfiksuoti per Saulės aktyvumo stebėsenos misiją STEREO.

Tokio spartaus Saulės vėjo šuorai, sutrikdę Žemės magnetosferą, matyt, ir sukėlė jūrų minų detonaciją.

Kuo didesnė neigiama sutrikdymo koeficiento, kuriuo paprastai matuojamas Žemės magnetinio lauko sutrikdymo lygis, reikšmė (matuojama nanoteslomis), tuo stipresnės audros galima sulaukti. Stipriausioms pastarojo meto Saulės audroms priskiriamos 2015 metais įvykusi Šv. Patriko dienos audra (–222 nT) ir 2003 metais užfiksuota Helovino audra (–383 nT).

Įdomu tai, kad 1972 metų rugpjūtį užfiksuotas maksimalus aktyvumas tesiekė daug mažiau – tik –125 nT.

Mokslinėje literatūroje netyla diskusijos, kodėl kai kurios šios audros charakteristikos, pavyzdžiui, atotrūkio nuo Saulės sparta, pasiekė maksimalias reikšmes, nors sutrikdymo lygio skalėje to neatsispindėjo.

Kadangi tokie įvykiai priskiriami ypač sudėtingiems reiškiniams, juos, matyt, derėtų pervertinti taikant moderniausias modeliavimo technologijas. Tik išsiaiškintus šiuos keistus reiškinius lemiančius dėsningumus, pavyks tinkamai pasirengti ateityje įvyksiantiems Saulės pliūpsniams.

Komentarai ()