Šių metų pirmasis supermėnulis dangų papuošė vasario 9 d. Supermėnuliu paprastai vadinama didžiausia įmanoma Mėnulio pilnatis. Tai yra labai apytikslis apibrėžimas ir iš esmės reiškia, kad tuo metu pilnas Mėnulis yra arčiausiai Žemės ir tuomet atrodo didžiausias.

Tačiau iš tiesų supermėnuliai niekada nebūna tokie dideli. Taip pat žmonės klaidingai supranta daug dalykų, susijusių su Mėnuliu ir tuo, kaip jis danguje atsiranda.

Štai penki tokie mitai.

1. Supermėnulis yra didžiulis.

Iš stebinčiojo perspektyvos supermėnulis atrodo maždaug tik 14 proc. didesnis, lyginant su laikotarpiu, kai jis yra mažiausias. Tai reiškia, kad jeigu normalų Mėnulį ir supermėnulį pamatytumėte vienas šalia kito, tikrai negalėtume jų atskirti.

Tačiau mūsų akys negali itin tiksliai išmatuoti danguje matomų objektų dydžio nelygindamos jo su kažkuo. Ir būtent tokiu atveju klystama.

Mėnulis juk staiga neišaugo, tačiau per mėnesį laipsniškai šiek tiek padidėja, o tuomet sumažėja. Norėdami tiksliai palyginti supermėnulį, turėtumėte jį palyginti su buvusiu prieš kelis mėnesius. Tačiau net ir tuomet skirtumas būtų labai mažytis.

2. Mėnulis turi tamsiąją pusę.

Klasikinė klaidinga nuomonė yra ta, kad Mėnulis turi tamsiąją pusę, kuri niekada nėra apšviečiama Saulės šviesos. Taip yra todėl, kad esame linkę manyti, kad Mėnulis nesisuka apie savo ašį. Juk mes visuomet jį matome atsisukus į mus ta pačia puse.

Tačiau tai yra netiesa. Mes matome tą pačią pusę, nes Mėnulis sukasi aplink save tuo pat metu sukdamasis aplink Žemę. Suprasti tai padėtų labai paprastas eksperimentas. Lėtai eikite aplink kambaryje srovinčią kėdę taip, kad visuomet žiūrėtumėte į ją tiesiai. Priklausomai nuo to, kur būsite, matysite kėdę priešais langą arba priešais savo stalą. Jeigu kur nors sustosite, matysite tik vieną foną. Tam, kad matytumėte visas kambario dalis, jums reikės suktis.

Mėnulis elgiasi taip pat: jis sukasi aplink Žemę ir apie save. Taigi, jeigu Mėnulis sukasi, ir į Saulę atsukta Mėnulio pusė yra apšviesta, tai per mėnesį kiekviena Mėnulio pusė matys Saulę.

3. Mėnulio fazes sukelia Žemės šešėlis.

Per mėnesį mes pamatome skirtingas Mėnulio fazes. Kartais klaidingai aiškinama, kad jas sukelia ant tam tikrų Mėnulio dalių krentantis Žemės šešėlis. Tačiau tai labiau susiję su tuo, kaip mes matome Mėnulį. Atsižvelgiant į Žemės padėtį, mes matome skirtingas Mėnulio puses, kurios yra labiau arba mažiau apšviestos.

Tam, kad tai suprastumėte, prie sienos pridėkite kamuolį, kuris būtų Mėnulis, ir eikite aplink jį. Kai Saulė jums švies iš už nugaros, jūs matysite, kad visa matoma dalis yra apšviesta. Jums judant, Saulė bus iš dešinės jums žiūrint į kamuolį, todėl bus apšviesta tik pusė matomos pusės, kaip pusė Mėnulio. Kai kamuolys ir Saulė bus toje pačioje pusėje, nebus apšviesta nė viena matoma dalis.

Tai, kad Žemės šešėlis nėra atsakingas už Mėnulio fazes, galima paaiškinti ir galvojant apie Žemės formą, kuri visuomet yra sfera. O, pavyzdžiui, priešpilnio atveju Žemės forma tuomet turėtų būti keistos banano formos.

Vienintelė išimtis yra Mėnulio užtemimas, kuomet Mėnulis iš tiesų patenka į Žemės šešėlį.

4. Mėnulis juda kitaip pietiniame danguje.

Mėnulio forma rodo, ar jis didėja ar mažėja. Jeigu esate šiaurės pusrutulyje, judėjimą atspindėtų raidės DOC. Kai Mėnulis atrodo kaip D raidė su išlinkimu dešinėje, jis didėja. O formos mėnulis yra pilnas, o C formos mėnulis su išlinkimu kairėje, yra mažėjantis Mėnulis.

Tačiau pietų pusrutulyje viskas vyksta atvirkščiai, todėl šio skirtumo paaiškinimas gali gluminti, nes atrodo, kad Mėnulis juda iš dešinės į kairę pietų pusrutulyje, o šiaurės pusrutulyje juda iš kairės į dešinę.

Paaiškinimas yra paprastas ir dar kartą įrodo, kad Žemė yra sfera. Judant iš šiaurės į pietų ašigalį (ir atvirkščiai), Mėnulio vaizdas apsiverčia. Tai būtų taip pat, jeigu pasilenktumėte ir į dangų žiūrėtumėte pro savo kojas.

Kadangi mes matome Mėnulį atvirkščiai, kai judame į priešingą pusrutulį, pasikeičia ir fazės, tačiau Mėnulis vis tiek kyla dangaus rytuose ir leidžiasi vakaruose. Tai reiškia, kad jis iš tiesų juda iš dešinės į kairę.

5. Pusmėnulis ne visuomet yra atsigręžęs į Saulę.

Sakoma, kad pusmėnulis visuomet yra nukreiptas į Saulės poziciją. Tačiau mes ne visuomet taip matome dėl Mėnulio pakrypimo iliuzijos.

Mes manome, kad linija jungianti du taškus – šiuo atveju Mėnulį ir apšviečiančią Saulę – turėtų būti tiesi. Tačiau mes į šiuos taškus žiūrime iš fiksuotos pozicijos sferinėje planetoje, tad linija iš tiesų yra išgaubta. Pakeisdami savo poziciją taip, kad geriau matytume dviejų taškų projekciją, matysime realistiškesnį vaizdą.

Tai galima padaryti paprasčiausiai atsilošiant, kai žiūrime tiesiai į Mėnulį, kad Saulė būtų dešinėje arba kairėje.

Komentarai (1)