Projektas HARP. Bandymas paleisti į kosmosą palydovus naudojant milžinišką patranką (Foto, Video) (6)
Idėja paleisti objektus į kosmosą naudojant patrankas yra tokia pati sena, kaip pati šiuolaikinė fizika.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Paplūdimyje prie Grantley Adams oro uosto Barbadoso saloje apaugę ir surūdiję atogrąžų karščiuose dūlo penki dideli kariniai jūrų pabūklai – ten, kur prieš penkiasdešimt metų buvo apleisti.
Šios relikvijos viskas, kas liko tik iš projekto „HARP“ (nepainioti su „HAARP“ programa) – 1960-ųjų bandymo paleisti palydovus į kosmosą naudojant milžiniškus ginklus – ir ekscentriško Kanados genijaus didžiųjų ambicijų, kurio svajonės apie kosminę erdvę galiausiai baigsis tragedija.
Šimtmečių senumo svajonė
Idėja paleisti objektus į kosmosą naudojant patrankas yra labai sena. Savo novatoriškame 1687 m. veikale „Principia“ seras Isaacas Newtonas įsivaizdavo, kad iš aukšto kalno iššautas patrankos sviedinys, tokiu dideliu greičiu, kad jo skrydžio linkis (trajektorija) atitiktų Žemės linkį, neribotai apskrietų planetą. Iš šio paprasto minties eksperimento Newtonas sugebėjo susieti savo gravitacijos teoriją su orbitos mechanika.
Savo klasikiniame 1865 metų romane „Nuo žemės iki Mėnulio“ ir jo 1870 m. tęsinyje „Aplink mėnulį“, prancūzų autorius Julesas Verne'as taip pat naudojo milžinišką patranką, norėdamas išskraidinti savo veikėjus į kosmosą.
Iš tiesų, didžiojoje istorijos dalyje ginklai buvo laikomi vienintele įmanoma kelionių į kosmosą priemone, primityvios to meto parako raketos buvo vertinamos kaip ne tik paprasti fejerverkai. Tik XX amžiuje novatoriškas Konstantino Tsiolkovsky, Hermanno Obertho, Roberto Goddardo, Wernherio von Brauno ir kitų darbai pavertė raketas pirmenybine priemone pasiekti kosmosą.
Projekto pradžia
Tačiau kai kurie vis dar manė, kad ginklai turi vietą kosmoso tyrinėjimuose. Vienas iš jų – garsus, bet prieštaringai vertinamas Kanados balistikos inžinierius dr. Geraldas Bullas.
Projektas „HARP“ kilo kaip Geraldo Bullo idėja, kurio specializacija buvo greitašaudžiai ginklai ir tokių ginklų sistemos. 6-ojo dešimtmečio viduryje Bullas dirbo kovos su balistinėmis raketomis (ABM) ir tarpkontinentinių balistinių raketų (ICBM) tyrimais Kanados ginkluotės ir tyrimų plėtros įstaigoje (CARDE), kai suformulavo idėją paleisti palydovus į orbitą naudojant didžiulę patranką.
Bullas tikėjo, kad didelis superpistoletas būtų žymiai ekonomiškesnis siunčiant objektus į kosmosą nei įprasta raketa. Bullas teigė, kad jam nereikės brangių raketinių variklių, nereikėtų išmesti kelių raketų pakopų, kad prasibrautų per Žemės atmosferą ir pasiektų orbitą. Teoriškai sabotas apsaugotų naudingąją apkrovą šaudymo metu, kuris vėliau po šūvio nukris, kai viduje esantis palydovas pasieks tinkamą aukštį.
Bet jis nedirbo be sąjungininkų. Per savo laiką „CARDE“, Bullas susipažino su generolu leitenantu Arthuru Trudeau ir dr. Charlesas Murphy iš JAV armijos, kuris pasidalijo entuziazmu dėl kosmoso tyrimų ir didelių ginklų.
Kartu komanda pradėjo svajoti apie mokslinį projektą - taip 1962 m. jie paskelbė apie „High Altitude Research Project“ arba „HARP“ sukūrimą. „HARP“ tikslas buvo sukurti technologiją, leidžiančią mažus tyrimų zondus paleisti į viršutinę atmosferos dalį naudojant didelius ginklus. Tai leistų rinkti duomenis apie didelio aukščio vėjus ir kitus reiškinius, kurie bus naudojami prognozuojant orus – už nedidelę įprastų zondavimo raketų naudojimo kainą.
„HARP“ buvo galimybė sukurti pigias mažų palydovų paleidimo į orbitą priemones, suteikiant Kanadai vietą tarp kosminių kelionių šalių.
Projektas labai domino ir JAV armiją. 1958 m. JAV vyriausybė iš esmės uždraudė armijai ir laivynui vykdyti kosminius tyrimus, apribojant kosmines operacijas tik oro pajėgomis ir NASA. Trudeau ir Murphy matė „HARP“ kaip armijos priemonę išsilaikyti kosmoso lenktynėse.
Pasirengimas „HARP“ vyko greitai. Iš JAV karinio jūrų laivyno Charlesas Murphy įsigijo porą 40 cm kalibro karinių laivų ginklų, kurie nuo 1920-ųjų gulėjo sandėliuose. Kiekvienas jų buvo 21 metro ilgio ir svėrė 125 tonas. Tuo tarpu kiti komandos nariai užsitikrino bandymų vietą Karibų jūros saloje Barbadose. McGillas jau ne tik valdė meteorologijos stotį saloje, bet ir palaikė draugiškus santykius su vietos valdžia. Geografinė vietovė leido saugiai iššauti sviedinius virš Atlanto vandenyno.
Tęsinys kitame puslapyje:
Bandymų pradžia
1962 m. vasarą į Barbadosą atkeliavo pirmasis ginklas. Šaudymo vieta buvo ant aukštų uolų, 4 km nuo kranto. Ginklas buvo perkeltas į geležinkelio vagoną ir pasirinktu keliu nustumtas iki bandymų vietos, kur jis buvo nuleistas į iš anksto pastatytą betoninį pagrindą.
Pasirengimas tęsėsi beveik šešis mėnesius, kuriam sutrukdė Kubos raketų krizė, kol galiausiai 1963 m. sausio mėn. ginklas, pramintas „Betsy“, pagaliau buvo paruoštas bandymams. Sausio 20 dieną 80 laipsnių kampu buvo iššautas fiktyvus bandomasis šovinys, kuris pakilo į 3 kilometrų aukštį ir išsilaikė ore beveik visą minutę.
Po sėkmingo bandymo, sekančią dieną buvo iššautas tikras sviedinys – pavadintas „Martlet“, pagal mitinį paukštį ant McGillo universiteto (kuriame dirbo Bullas) emblemos. Šovinys pasiekė 26 kilometrų aukštį. Projektas „HARP“ oficialiai prasidėjo.
Bandymai tęsiasi
„Martlet“ sviedinį sudarė 1,5 m ilgio ir 12,5 cm skersmens plieno smiginio formos sviedinys su aliuminio pelekais, sumontuotas mediniame sabote, kad tilptų į ginklo vamzdį. „Martlet“ galvutėje buvo telemetrijos elektronika, o pagrindiniame korpuse buvo trietilo aliuminio - savaime užsidegančio ore – paliekančio radaro trukdžių šleifą. Šis buvo paleistas už skriejančio sviedinio, palikdamas taką, kurį būtų galima stebėti vizualiai arba radaru ir leisti išmatuoti didelio aukščio vėjus.
1963–1965 m. į viršutinę atmosferos dalį buvo paleista daugiau nei 100 „Martlet“ šovinių, sukūrusių meteorologinių duomenų visumą, kuri vis dar naudojama iki šiol.
Tačiau Bullo užmojai buvo didesni nei vien orų prognozavimas; jis norėjo paleisti į orbitą bet kokį mažą palydovą. Kai kurie abejojo tokios sistemos naudingumu, tačiau Bullas buvo optimistiškas.
Tai kėlė didžiulį inžinerinį iššūkį. Pagal orbitos mechanikos dėsnius, grynai balistiniu sviediniu neįmanoma pasiekti orbitos iš Žemės paviršiaus. Vietoj to, minėtame sviedinyje turi būti įrengtas nedidelis raketos variklis ir kreipimo sistema, kad persiorientuotų ir „spirtų“ į save orbitoje.
Šių sistemų supakavimas į „Martlet“ ir apsauga nuo didelių pagreičių - visa tai paliekant pakankamai vietos palydovo naudingajai apkrovai – buvo tikras 7-ojo dešimtmečio technologinis iššūkis.
Vis dėlto Bullas buvo atkaklus ir 1965 m. suprojektavo orbitą galinčius pasiekti „Martlet III“ ir „IV“ šovinių modelius. Aukštis, iki kurio „Martlet“ buvo galima iššauti, viršijo stulbinančius maždaug 90 kilometrų.
Kad tai pasiektų, Bullas prie „Betsy“ patrankos galo privirino 16 m ilgio vamzdį, dėl kurio patranka pailgėjo net iki 36 metrų. Ginklas tapo vienu didžiausių kada nors pastatytų artilerijos pabūklu.
1965 m. liepos 1 d. prailgintas ginklas iššovė „Martlet II“ į rekordinį 150 km aukštį, gerokai virš pripažintos kosmoso ribos (100 km).
Projekto pabaiga
Deja, tačiau tai buvo paskutinė „HARP“ sėkmė. Bullas turėjo daug priešų Kanados vyriausybėje, iš kurių daugelis pradėjo ieškoti priežasčių nutraukti projektą. Kaip prognozavo Bullas, dauguma puolė „HARP“ kaip nuostolingą vyriausybės lėšų švaistymą, o K.F. Tupperis iš Nacionalinės tyrimų tarybos pareiškė: „HARP projektą sudaro tik dideli ir brangūs dalykėliai... tai neatveria jokių naujų galimybių.“
Kita vyriausybės paniekos „HARP“ projektui priežastis buvo JAV armijos dalyvavimas. Kai JAV įsitraukė į Vietnamo karą, Kanados vyriausybė vis kritiškiau žiūrėjo į amerikiečių militarizmą ir siekė atsiriboti nuo tokių projektų kaip „HARP“.
Be to, „HARP“ paleidimo sistema tiesiogiai konkuravo su nauja „Black Brant“ skambančia raketa, kurią sukūrė „CARDE“. Bet kad ir kokia būtų priežastis, iki 1967 m. buvo nutrauktas bet koks finansavimas. Projektas „HARP“ buvo oficialiai baigtas.
Paties Bullo gyvenimas baigėsi tragiškai. Devintajame dešimtmetyje jis dirbo su Irako Saddamo Husseino vyriausybe. Ginklas, kodiniu pavadinimu „Project Babylon“, būtų išties milžiniškas: svoris - 2100 tonų, vieno metro pločio ir 156 metrų ilgio. Bet, „Project Babylon“ nevirto realybe, nes 1990 m. kovo 22 d. Geraldas Bullas buvo nušautas nežinomo žudiko (manoma, Izraelio „Mossad“ tarnybos) prie savo buto Briuselyje.
