1969-ųjų lapkričio 14 d. iš Kanaveralo kyšulio, Floridoje, įsikūrusio Kenedžio kosminio skrydžių centre, pakilo antroji pilotuojama misija į Mėnulį. Praėjus vos keturiems mėnesiams po istorinio „Apollo 11“ nusileidimo ant Mėnulio paviršiaus, tai buvo antroji žmonių pilotuojama misija į Mėnulį ir tokia, kuri padėjo pagrindus sekančioms, per ateinančius trejus metus įvykusioms svarbioms misijoms.

Kodėl ir vėl į Mėnulį?

Tai yra klausimas, kurį daugelis žmonių kėlė dar tais pačiais 1969-aisiais.

Nors pirmųjų misijų į Mėnulį svarba šiandien yra puikiai suprantama ir daugelis „Apollo 11“ misiją laiko kertiniu kosmonautikos pasiekimu, padėjusiu pagrindus kitoms misijoms ir iškilusioms drąsesnėms ambicijoms apie Mėnulyje galimas įrengti nuolatines bazes bei tolesnes misijas į Marsą, tačiau tuomet buvo gana daug ir prieštaraujančių tęsti „Apollo“ programą.

Dalis žmonių tvirtino, kad „Apollo 11“ buvo puiki Šaltojo karo pergalė ir daugiau misijų į mėnulį rengti nereikia.

Kiti į šį pasiekimą žiūrėjo į kaip puikiai JAV gyventojus motyvuojančią istoriją, kuri „jau yra papasakota, tad kam vėl žaisti pagal tą patį scenarijų“.

Dar kiti piktinosi „Apollo“ išlaidomis. O jos buvo išties didelės ir prilygo nedidelio karo išlaidoms. O tuo metu JAV ir taip jau buvo įsitraukusi į Indokinijos pusiasalyje vykusius karinius konfliktus, kas visuomenėje ir taip kėlė papildomą įtampą.

Visgi, buvo daug argumentų, kodėl verta tęsti „Apollo“ programą.

Iš esmės „Apollo“ programa buvo baigta iki 1964-ųjų. Didžioji pinigų dalis jau išleista, kaip ir padaryti svarbiausi darbai, naujosios Saturn V raketos jau paruoštos, patobulinta įgulos kabina bei Mėnulio modulio statybos darbai jau vyko. Tad kam sustoti finišo tiesiojoje?

Be to, Mėnulis yra daug didesnis – ir neabejotinai įdomesnis – nei daugelis žmonių įsivaizduoja.

Mėnulio paviršiaus plotas yra didesnis nei Afrikos žemyno, ir nors jame nėra gyvybės, mūsų palydovas gali daug papasakoti apie Žemę ir Saulės sistemos kilmę.

Taip pat svarbus argumentas buvo ir tai, jog Mėnulyje potencialiai gali būtų mineralų telkinių bei kitų unikalių išteklių, kurie galėtų būti panaudoti visai naujoms pramonėms šakoms.

Ir svarbiausias argumentas buvo tas, kad nors „Apollo 11“ pasiekimas istorinis ir ypatingai svarbus, bet juo buvo tik pademonstruota, jog įmanoma saugiai į Mėnulį nuskristi, jame nusileisti ir grįžti atgal į Žemę.

Nepaisant viso didvyriškumo, Neilas Armstrongas ir Buzzas Aldrinas Mėnulyje praleido mažiau laiko, nei kai kurie žmonės laukia įprasto keleivinio skrydžio.

JAV astronautai per tą trumpą laiką Mėnulyje spėjo tik apsižvalgyti, įsmeigti vėliavą, padaryti keletą nuotraukų, paimti keletą uolienų mėginių.

Tyrinėjimų pradžia

„Apollo 12“ buvo pristatoma, kaip kitokia misija. Kadangi „Apollo 11“ buvo sėkminga misija, tai „Apollo 12“ užduotis buvo perkvalifikuota. Iš pradžių ji buvo rengiama, kaip atsarginė misija, jei nepavyktų „Apollo 11“.

Tad 12-oji misija gavo ambicingesnę užduotį ir turėjo tapti tikra, pirmąja pilotuoja misija į Mėnulį, kurios metu astronautai išbandys daug tikslesnę nusileidimo techniką, toliau nukeliaus nuo nusileidimo modulio, surinks dar daugiau Mėnulio geologinių pavyzdžių, atliks stereofoninį ir daugiaspektrinį paviršiaus fotografinį tyrimą bei sumontuos modernesnį, branduoline energija maitinamą „Apollo Mėnulio paviršiaus eksperimentinį paketą“ (ALSEP).

Į užduočių planą netgi buvo įtrauka ir „gelbėjimo misija“, įtraukiant astronautus, kurie iš anksčiau Mėnulį pasiekusio „Surveyor 3“ zondo turėjo paimti reikiamas dalis analizei. Tuo pačiu skriedami aplink Mėnulio orbitą astronautai turėjo fotografuoti potencialiai galimas nusileidimo ant Mėnulio vietas, kas praverstų ateities misijoms.

Dar svarbiau, kad tarp „Apollo 12“ nusileidimo tikslų buvo ir atverti galimybes tyrinėti aukštesnes, kalnuotas ir toliau nuo pusiaujo esančias Mėnulio vietoves bei tą daryti skirtingais Mėnulio dienos laikais.

Trumpai tariant, jei „Apollo 11“ buvo misija, parodžiusį kelią, kaip nuvykti į Mėnulį, tai „Apollo 12“ buvo skirtas pradėti tikrąjį darbą – Mėnulio tyrinėjimą.

„Apollo 12“ įgula ir komanda

„Apollo 12“ sudarė du erdvėlaiviai, pritaisyti prie dangoraižio dydžio „Saturn V“ nešančiosios raketos.

Visai JAV karinio jūrų laivyno įgulai vadovavo misijos vadas Charlesas „Pete“ Conradas jaunesnysis, kuriam tai buvo trečioji kelionė į kosmosą. Prieš tai jis skrido 1965-aisiais „Gemini 5“ ir 1966-aisiais „Gemini 11“ misijų metu.

Jo vadovaujamo modulio pilotas buvo Richardas Francis „Dick“ Gordonas jaunesnysis, o Mėnulio modulio pilotas Alanas LaVernas Beanas. Jis pakeitė pilotą Cliftoną C. Williamsą jaunesnįjį, kuris 1967-aisiais spalio mėn. žuvo per lėktuvo T-38 katastrofą netoli Talahasio, Floridoje.

„Apollo 12“ įgula buvo kur kas lengvabūdiškesnė nei „Apollo 11“, kurios komanda, atrodo, puikiai suprato savo vietą istorijoje ir kaip tai svarbu buvo JAV, ypač užsienio politikos kontekste.

„Apollo 12“ vyrai į savo misiją žiūrėjo kone kaip į įdomią kelionę ir dažnai pokštaudavo bei krėtė švelnias išdaigas. Žinoma, visi buvo aukščiausio lygio profesionalai ir darė tai, ko buvo susirinkę. Bet akivaizdžiai nesijautė tos įtampos, kurį tvyrojo „Apollo 11“ misijos metu.

Žaibas trenkė du kartus

1969-ųjų lapkričio 14 diena nebuvo pati tinkamiausia raketos paleidimui. Šiaurės vėjas atplukdė šaltą frontą, o barometro padala vis krito. Dangus apsiniaukė ir prasidėjo lietus.

Kai „Apollo 12“ pradėjo lėtai kilti nuo savo aikštelės, tai buvo pirmasis „Saturn V“ raketos startas, įvykęs per liūtį.

Tai būtų greičiausiai dar viena ganėtinai įprasta istorinė smulkmena, jei ne tas faktas, kad po pakilimo praėjus 36,5 sekundės į nešančią raketą trenkė žaibas ir didžiulė elektros iškrova nukeliavo į žemės paviršių per išmetimo vamzdį ir jonizuotą sudegusių degalų šleifą.

Nors pačiai „Saturn V“ tokia gamtos išdaiga nieko nepadarė, tačiau astronautų valdomam skrydžio moduliui (CSM) kilo rimtų problemų ir misijos nutraukimas atrodo net labai realus.

Po žaibo smūgio modulio saugos grandinės išjungė tris erdvėlaivį variusius kuro elementus. Iš esmės CSM liko maitinamas tik baterijomis. Įtampa nukrito, valdymo prietaisai bei misijos valdymo telemetrija streikavo, užsidegė kone kiekviena valdymo pulte esantį įspėjamoji lemputė.

Praėjus 52 sekundėms – antras žaibo smūgis. Jis išmušė „8 kamuoliukų“ padėties indikatorių, esantį pagrindiniame valdymo skydelyje.

Atrodė, kad tai misijos pabaiga. Gali būti, kad taip ir būtų nutikę, jei ne elektros, aplinkos ir eksploatacinių medžiagų vadovas Johnas Aaronas, kuris prisiminė panašų telemetrijos gedimą, kuris įvyko per dar ant Žemės vykusius testavimus. Jis pasakė skrydžio direktoriui: „Skrydis, EECOM. Išbandykite SCE į Aux.“

Skamba, kaip ateivių kalba? Tiesą sakant iš pradžių net ir skrydžio direktorius Geraldas Griffinas bei misijos vadas Conradas iš karto nesuprato, ką čia Aaronas norėjo pasakyti, bet Mėnulio modulio pilotas Beanas suprato.

Iš esmės Aaronas pasiūlė tai, ką šiais laikais daugelis darome, kai koks nors įrenginys į nieką nereaguoja. Visiškai jį išjungiame ir vėl iš naujo įjungiame. Taip ir „Apollo 12“ misijos metu toks triukas padėjo vėl į darbą sugrąžinti kuro elementus.

Kai „Apollo 12“ pasiekė orbitą, greitai buvo atliktas visų sistemų ir modulių patikrinimas: tiek to, kuriame skrido astronautai, tiek ir skirto nusileisti ant Mėnulio paviršiaus.

Viską patikrinus, buvo duota komanda „GO“ ir taip Conradas, Gordonas ir Beanas pradėjo kelionę link Mėnulio.

Po daugiau nei trijų dienų, lapkričio 18 d. jie pasiekė Mėnulio orbitą.

Nusileidimas Mėnulyje 2.0

Kitą dieną, lapkričio 19 d., prasidėjo nusileidimas ant Mėnulio paviršiaus. Nusileidimo vieta buvo Oceanus Procellarum (Audrų vandenynas): 3,01239° pietų platumos ir 23,42157° vakarų ilgumos.

Ši nusileidimo vieta buvo pasirinkta remiantis „Apollo 11“ sėkme ir noru išbandyti naują, tikslesnį nusileidimo metodą.

Kai ant Mėnulio paviršiaus nusileido „Apollo 11“ misijos astronautai, jie tą galėjo padaryti tik kažkur plačioje elipsės formos srityje. Jiems reikėjo daug atviros ir tinkamos vietos, nes nusileidimo tikslumas buvo ganėtinai prastas.

„Apollo 12“ bandė nusileisti kuo tiksliau, iš anksto nurodytos vietos. Tikslumas buvo iki kelių šimtų metrų.

Nusileidimo problema, su kuria susidūrė NASA, yra ta, kad Mėnulis turi labai nevienodą gravitacijos lauką. Taip yra dėl jo paviršiaus netolygių masių, vadinamų maskonais, ir jos tempia besileidžiantį erdvėlaivį.

Ir kaip gi su tuo susidoroti? Misijos inžinieriai šį trūkumą pavertė privalumu ir pasinaudojo jūrininkų naudojamais metodais.

Burlaiviui keliaujant iš vienos vietos į kitą, veikia ne tik vėjas, bet ir vandens srovės. Jos laivą traukia į tam tikrą pusę ir į jas neatsižvelgus, laivas objektą praplauks pro šalį.

Taigi, norint iš taško A pasiekti tašką B, reikia į tas sroves atsižvelgti ir taikyti ne į B objektą visiškai aklai, bet į šalia esantį plotą. Užuot srovė nustūmus laivą nuo kurso, iš tikrųjų ją nukreipia į norimą tikslą. Analogiškai buvo daroma ir tvarkantis su Mėnulio maskonų įtaka.

„Apollo 12“ misijos planuotojai jau iš „Apollo 11“ misijos sėkmės žinojo, kokią įtaką daro maskonai, tad jie tiksliai apskaičiavo Mėnulio modulio nusileidimo kursą ir vietą, kur jis turi nusileisti. Tą Conradas su Beanu ir padarė 1969-ųjų lapkričio 19 d.

Išsilaipinimas Mėnulyje – 1-oji diena

Praėjus 3 valandoms po nusileidimo, Conradas ir Beanas pasirengė palikti Mėnulio modulį. Conradui kopėčiomis leidžiantis žemyn, jis atidarė modulinės įrangos saugyklą ir suaktyvino viduje laikytą televizijos kamerą, kad perduotų tą akimirką, kai ant Mėnulio paviršiaus statomas pirmasis žingsnis.

Kadangi Conradas buvo žemesnis už Neilą Armstrongą, jo pirmieji žodžiai Mėnulyje buvo tokie: „Po galais! O žmogau, Neilui tai galėjo būti nedidelis (žingsnis aut. past.), bet man tai ilgas.“

Po to, kai ant Mėnulio paviršiaus išėjo Beanas, abu astronautai pradėjo dirbti. Buvo pastatyta ištraukiama S-dažnių antena, skirta bendrauti su Žemėje esančiu NASA valdymo centru, Saulės vėjo sudėties eksperimentams skirta įranga bei įsmeigta JAV vėliava.

Ir čia misija susidūrė su pirmąja nesėkme. „Apollo 11“ turėjo monochrominę kamerą, o „Apollo 12“ pasiėmė pažangesnę, aukštos raiškos spalvotą televizinę kamerą. Tačiau jos karjera truko trumpai.

Kai Beanas šią kamerą perkėlė iš Mėnulio modulio ant Mėnulio paviršiaus, jis netyčia ją nukreipė į Saulę ir sudegino antrinio elektronų laidumo vamzdelį (SEC), taip iš esmės nutraukdamas vaizdo perdavimą.

Nors tai buvo labai erzinantis įvykis, juk iki parduotuvės nenubėgsi naujos kameros, tačiau misija tęsėsi toliau, nes darbų atlikti dar buvo numatyta daug.

Buvo įdiegtas „Apollo Mėnulio paviršiaus bandymų paketas“ (ALSEP) ir jo branduolinis kuras buvo įkeltas į radioterminio generatoriaus paketą.

Tada ALSEP buvo įrengtas maždaug už 213 metrų atstumu nuo Mėnulio nusileidimo modulio. Praėjus 69 minutėms po įjungimo, Žemėje buvo pradėti gauti pirmieji duomenys.

ALSEP apėmė kelis eksperimentus, įskaitant pasyvaus seismomentro eksperimentą. Instrumentas buvo toks jautrus, kad sugebėjo užfiksuoti netgi astronautų daromus žingsnius ir kitą Mėnulio modulio išorėje bei viduje vykusių procesų sukeltą vibraciją.

Taip pat buvo vykdomas magnetometro eksperimentas, skirtas išmatuoti magnetiniam Mėnulio laukui. ALSEP buvo ir Saulės vėjo spektrometras, vykdomas Supraterminio jonų detektorius eksperimentas ir Šaltojo katodo matuoklis, skirtas padėti ištirti beveik neegzistuojančią Mėnulio atmosferą.

Be viso to astronautai dar per 3 val. ir 59 minutes trukusius darbus surinko 17,61 kg geologinių Mėnulio ėminių.

Išsilaipinimas Mėnulyje – 2-oji diena

Lapkričio 20 d., po 7 valandų poilsio, Conradas ir Beanas vėl užsidėjo skafandrus ir grįžo ant Mėnulio paviršiaus.

Be to, kad jie surinko dar beveik 18 kg Mėnulio uolienų, jie atliko Saulės vėjo bei kitus eksperimentus ir surinko daug svarbios informacijos.

Visą šį laiką astronautai ir NASA norėjo išnaudoti maksimaliai efektyviai ir surinkti kuo daugiau informacijos bei duomenų, kad turėtų ką parodyti visuomenei ir pagrįsti dideles išlaidas, jog mokesčių mokėtojų pinigai leidžiama neveltui.

Rinkdami uolienas ir dirvožemio pavyzdžius, astronautai nukeliavo į tą vietą, kur buvo „Surveyor 3“. Jis iš savo vietos niekur nejudėjo jau dvejus metus, nes sugedo baterijos.

Astronautai jį nufotografavo bei paėmė prie jo pritvirtintą kamerą, robotizuotą semtuvą, kitas svarbias detales, kruopščiai supakavo ir parengė kelionei atgal į Žemę.

Astronautų misija buvo beveik baigta. Po 3 val. ir 49 min. jie paskutinį kartą grįžo į Mėnulio nusileidimo modulį.

Iš viso jie ant Mėnulio paviršiaus išbuvo 7 val. ir 45 min., surinko 34,35 kg paviršiaus ėminių ir nuo modulio buvo nuėję iki 411 metrų atstumu. Toliausiai jiems teko eiti, norint pasiekti „Surveyor 3“.

Sudie, Mėnulio moduli

Po iš viso ant Mėnulio praleistų 31 val. ir 31 min., astronautai lapkričio 20 d. pakilo bei prisijungė prie pagrindinio modulio, pargabensiančio juos namo.

Maždaug po dviejų su puse valandos, Conradui ir Beanui grįžus į pagrindinę astronautų kapsulę ir kraunant mėginius, Pakilimo pakopa buvo atkabinta. Bet tai dar nebuvo darbo pabaiga.

Po atkabinimo, Pakilimo pakopa buvo valdoma nuotoliniu būdu, kad planuotai rėžtųsi į Mėnulį. Ir tai daroma labai svarbiu tikslu.

Po jos variklių paleidimo ir praėjus 82 sekundėms, pakopa pasiekė Mėnulio paviršių maždaug už 73 km į pietryčius nuo „Apollo 12“ nusileidimo vietos.

Trenkimąsi į Mėnulį užfiksavo paliktas ALSEP seismografas ir jis virpesius fiksavo dar visą valandą. Tai ne tik pateikė vertingos informacijos apie Mėnulio vidų, bet ir leido mokslininkams tinkamai sukalibruoti paliktą instrumentų paketą.

Grįžimas į Žemę

Ekipažas dar vieną dieną pasiliko Mėnulio orbitoje ir darė dar daugiau nuotraukų, kad galėtų geriau ištirti būsimas nusileidimo vietas.

Tada, lapkričio 21 d., praėjus 88 valandoms ir 58 minutėms, per kurias buvo apskrietas Mėnulis 45 kartus, buvo įjungti varikliai ir „Apollo 12“ komanda pasileido atgal į Žemę.

Lapkričio 24 d. astronautai pasiekė Žemės atmosferą ir NASA valdymo centre liejosi prakaitas. Buvo kilęs įtarimas, kad per pakilimą trenkę žaibai galėjo pažeisti parašiutų išsiskleidimo mechanizmus. Kadangi šiuo klausimu nebuvo jokio galimo sprendimo, apie tokį NASA nerimą astronautai net nežinojo.

Tai buvo sunkus sugrįžimas, nes erdvėlaivis buvo veikiamas didžiulių G jėgų. Laimei, parašiutai veikė tinkamai.

Astronautų kapsulė nusileido Ramiojo vandenyno pietuose. Pūkštelėjimas į vandenį buvo ganėtinai šiurkštus. Nuo karščio saugojęs skydas buvo nuplėštas, o kapsulės viduje buvusi kamera atsilaisvino nuo laikiklio ir taip trinktelėjo Beanui, kad sukėlė lengvą smegenų sutrenkimą ir padarė žaizdą, kuriai užsiūti prireikė šešių siūlių.

Po valandos nuo nusileidimo, JAV jūrų laivyno narai su sraigtasparniu nuskraidino kapsulę į „USS Hornet“ laivą.

Kad neišplatintų galimų Mėnulio mikrobų, kapsulę astronautai paliko su dujokaukėmis ir nedelsiant buvo paguldyti į mobilų karantinavimo punktą. Tuo pačiu jie buvo nuskraidinti į specialiai tam skirtą laboratoriją Hjustone, Teksase.

Po 10 dienų, 4 valandų, 36 minučių ir 24 sekundžių „Apollo 12“ buvo oficialiai namuose.

Komentarai ()