Ankstyvas sausio rytas, šešta valanda, šaltis apie -21 °C. Su Antanu susitinkam prie kelto į Kuršių neriją. Abu sutartinai žvalgomės į dangų. Nusikeikiu matydamas tuos pritvinkusius sniego debesis, bet vis tiek abu vienbalsiai nutariam važiuoti. Perkraunam mantą į vieną automobilį, stojam į eilę ir po kelių minučių jau keliamės į kitą pusę.

Atvažiuojame į numatytą vietą, atsidūstame pagalvoję apie lauke tvyrantį šaltį ir pradedam ropštis iš šilto automobilio. Apsikrovę manta kiek įmanydami stengiamės greičiau pasiekti iš anksto parengtą slėptuvę. Iki pirmųjų saulės spindulių likusios vos keliolika minučių, tad skubam iš paskutiniųjų. Kopiame, leidžiamės, vėl kopiame. Esant tokiam šalčiui ir rūkui, visa tai pradeda atrodyti kaip nesibaigianti kelionė, nors nuo automobilio iki slėptuvės tik dešimt minučių kelio. Bet pagaliau įveikiam paskutinį šlaitą – ir mes jau vietoje. Dar tamsu. Paskubomis sumetam kuprines ir visą įrangą į slėptuvę. Antanas dar patikrina jauką, neseniai čia rastą negyvą stirną – viskas gerai. Lendam į slėptuvę.

Išsilankstom kėdutes, atsisėdam ir bandom juokauti, kad palapinėje vis viena šilčiau nei lauke. Pradedam statyti stovus, montuoti fotoaparatus... Kai staiga mano fotoaparato ieškiklyje kažkas lyg sujuda, pasilenkiu pažiūrėti – nieko. Pasisuku į Antaną, kuris pirštu rodo į viršų, ir tuo pat metu išgirstu sniegą krintant ant slėptuvės stogo. „Vos, vos spėjom, negaliu patikėti“, – sušnabžda kolega. Pažiūriu į laikrodį – nuo tos akimirkos, kai įėjom į slėptuvę, praėjo tik keturios minutės. Prasklendęs virš maitos suopis įsitaiso vos keli metrai virš mūsų slėptuvės. „Pasisekė“, – tepratariu, kai vėl išgirstu virš galvos krintant sniegą. Keliomis minutėmis būtume atėję vėliau – ir jis būtų mus pastebėjęs. Abu apmirštam ir pradedam laukti. Dabar vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, tai truputis šviesos.
Praslenka geras pusvalandis. Brėkšta. Didžiulis suopis nutupia ant maitos, apsidairo ir pradeda ją kapoti. Suveikia fotoaparatų užraktai. Jausmas matant tokią gamtos dramą, kurioje niekas nesuvaidinta, nenusakomas! Tačiau pažiūrėję į fotoaparatų ekranus suprantam, kad dar per tamsu – nuotraukų kokybė siaubinga. Telieka laukti ir nervingai dairytis į dangų.

Negaliu patikėti – pasirodė keli saulės spinduliai! Už tai tikrai reikėtų dėkoti Dievui. Minutės ėjo, aikštelė su mūsų herojumi ir jo grobiu darėsi vis labiau apšviesta, fotoaparatai fiksavo akimirkas vieną po kitos. Po gero pusvalandžio ir kelių šimtų padarytų kadrų, paleidžiu fotoaparatą iš rankų, nes nuo šalčio visiškai nebejaučiu dešinės rankos pirštų. Kuriam laikui ir suopis apmiršta atsitūpęs ant stirnos liekanų. Atrodo, tarsi atliktų kažkokį ritualą atsigręžęs į ryto saulę.

Pasisukęs į kaimyną suprantu, kad ir jo dešinei rankai ne per geriausia. Tokiame šaltyje ilgai laikant pakeltą ranką, jos kraujotaka labai suprastėja. Po smarkių rankos gaivinimo judesių šiaip ne taip į pirštus grįžta gyvybė ir patys šiek tiek apšylam. Oro temperatūra pakyla iki -14 °C. Saulė jau aukštai, oras pasakiškai gražus. Nė vienas iš mudviejų nesitikėjom tokios dienos. Sutartinai nusprendėm, kad šiandien mus lydi sėkmė, ir kaip tik tą akimirką prieš mūsų akis įvyko pirmoji kova – susirėmė trys suopiai.

Staiga vos už kelių metrų pasigirdo vaikų balsai. Suopiai pakėlė sparnus ir dingo miško tankmėje.

Negalėjau tuo patikėti. Žvilgt į Antaną – ir abiem kartu išsprūdo keli riebūs žodeliai. Antanas nutarė pažiūrėti, kas ten vyksta, tačiau po kelių sekundžių supratome to klegesio priežastis – išgirdom dešimtis varovų balsų. Šiandien suopių daugiau nebepamatysime...

Kupini nenusakomų įspūdžių krovėmės įrangą. Rankos nelabai klausė, tačiau akimirkos, patirtos stebint šių plėšrūnų mūšį, atpirko ir šaltį, ir nuovargį. Eidami automobilio link mintimis vis dar buvome ten, kur ką tik virė kova. Kova, kurios liudininkais mums pavyko tapti.

Antano Razmos ir autoriaus nuotraukos

Suopių kova - fotografijos konkurso laureatai

Gamtinių ledinių leidykla „Lututė“, „Žurnalas apie gamtą“ ir internetinė fotografijų svetainė naturephoto.lt šiais metais pirmą kartą ėmėsi iniciatyvos rinkti metų geriausias gamtos nuotraukas ir vasario mėnesį paskelbė konkursą „Geriausia laukinės gamtos akimirka 2009“. Iš konkursui pasiūlytų daugiau nei 200 darbų daugiausiai balsų gavo 30-ies fotografų nuotraukos - tarp jų ir jau matyta suopių kova.

Fotografijų žanras konkurse nebuvo ribojamas, svarbiausia sąlyga - fotografuota turėjo būti natūralioje gamtoje ir tik Lietuvoje. Nuotraukos, darytos zoologijos soduose, aptvaruose, žmogaus auginamų gyvūnų fotografijos, taip pat kompiuterinėmis programomis apdoroti vaizdai nebuvo vertinami.

Konkursui „Geriausia laukinės gamtos akimirka 2009″ buvo pasiūlytos fotografijos, darytos 2009 m. ir 2010 m. sausio-vasario mėnesiais. Daugiausiai vertintojų dėmesio sulaukė Lietuvos gyvūnijos vaizdai: žvėrių, paukščių, vabzdžių ir kitų gyvūnų.

Laukinės gamtos, ypač gyvūnijos, pasaulis - tikras iššūkis fotografui. Kupinas staigmenų, netikėtumų, neatleidžiantis nė menkiausios klaidelės. Lietuvoje kryptingai gyvąją gamtą fotografuoja palyginti nedaug fotografų. Dauguma jų - gamtininkai: vieni iš profesijos, kiti - iš pašaukimo. Kad išeitų bent pakenčiama nuotrauka, pirmiausia reikia daug žinoti apie gyvūnus, išmanyti jų elgsenos ypatumus, taip pat reikia be galo daug laiko ir kantrybės. Kartais valandų valandas tenka kęsti lietų, darganą, šaltį, sustingusius raumenis bijant net krustelėti, kad sulauktum to išganingojo kadro.

„Atsitiktinumas fotografuojant laukinius gyvūnus - retas svečias. Dažniausiai sėkmę lemia daugybės metų įdirbis ir žinios. Pats sąmoningu gamtininku tapau dar vaikystėje - būdamas dešimties, - sako konkurso sumanytojas, gamtininkas, fotografas Romualdas Barauskas. - Jau antrą dešimtmetį kiekvieną laisvą akimirką, visus savaitgalius ir laisvadienius skiriu gyvūnų fotosesijoms. Fotografuoti gyvąją gamtą - labai nelengvas uždavinys, todėl džiugu, kad vis daugiau randasi šiam žanrui neabejingų fotografų. Tikiuosi, kad tokie konkursai paskatins visuomenę daugiau domėtis Lietuvos gamta, o fotografus pastūmės dar uoliau ieškoti tų nepakartojamų laukinės gamtos akimirkų.”

Tokį konkursą ketinama rengti kasmet, o geriausias fotografijas skelbti Pasaulinės Žemės dienos (kovo 20 d.) išvakarėse. Pirmojo konkurso laureatų darbai publikuojami „Žurnale apie gamtą”, žurnale „Medžiotojas ir medžioklė”, leidyklos „Lututė” svetainėje, jais ketinama iliustruoti leidyklos leidinius. Ateityje planuojama išleisti „Geriausių laukinės gamtos akimirkų” albumą, rengti parodas.

Turinys

• Pasaulio gamta
  Jonas Rimantas STONIS, Andrius RIMEIKIS. Karadahas (2)
• Pažink gamtą
  Egidijus BACEVIČIUS. Pamario sengirių liudininkės
  Darius BAUŽYS. Žiedmusės – į vapsvas panašios musės
• Baltasis gandras
  Remigijus KARPUŠKA. Baltasis gandras (Ciconia ciconia) – 2010 metų paukštis
  Julius MORKŪNAS. Gulbė giesmininkė Lietuvoje
• Po paukščio sparnu
  Ričardas PATAPAVIČIUS. Paukščių žiedavimas (6). Ženklinimas ne žiedais
• Raudonieji puslapiai
  Ligita BALEŽENTIENĖ, Vaidas GREIČIUS. Trilapė bligna
• Problemos ir aktualijos
  Andrejus GAIDAMAVIČIUS. Biologinės įvairovės apsauga
• Gamtos įdomybės
  Egidijus BACEVIČIUS. Gyvenimo tvermės ratu
  Povilas VITKAUSKAS. Žaibo trenkti medžiai
  Darius Soščeka. Suopių kova
• Nuomonės
  Vytautas RIBIKAUSKAS. Ar žmogus žolėdis, arba ar visi gyvūnai mylimi vienodai
• Veikla
  VPU zoologų klubas
• Keliaukime po Lietuvą
  Vytenis ALMONAITIS. Jūros upe nuo Padievaičio iki Žvingių
• Numerio fotoreportažas
  Laukų vištelė kurapka
• Gamtos etiudai
  Kristina KARNICKAITĖ. Varlių kurkimas

Komentarai (1)