Netikėtas atradimas – žuvys turi ypatingai retą ir dažniausiai žmonėms priskiriamą gebėjimą (1)
Kai kurios žuvys gali atpažinti save nuotraukose ir veidrodžiuose – šis gebėjimas paprastai priskiriamas žmonėms ir kitiems itin protingais laikomiems gyvūnams (pavyzdžiui, šimpanzėms). Toks žuvų gebėjimas leidžia manyti, kad savimonė tarp gyvūnų gali būti daug labiau paplitusi, nei mokslininkai manė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Nuomonė, kad gyvūnai, turintys didesnes smegenis, bus protingesni už mažas smegenis turinčius gyvūnus – pavyzdžiui, žuvis – yra plačiai paplitusi“, – sako gyvūnų sociologas Masanori Kohda iš Osakos metropoliteno universiteto Japonijoje. Jis teigia, kad galbūt atėjo laikas šią prielaidą permąstyti.
Ankstesni M.Kohdos tyrimai parodė, kad mažoji mėlynoji lūpažuvė (Labroides dimidiatus) gali išlaikyti veidrodžio testą – prieštaringai vertinamą kognityvinį testą, kuris tariamai atskleidžia savimonę arba gebėjimą būti savo minčių objektu.
Atliekant šį testą gyvūnui parodomas veidrodis, o paskui ant jo snukio ar kūno slapta uždedama žymė ir žiūrima, ar gyvūnas pastebės ją savo atspindyje ir bandys ją paliesti ant savo kūno. Anksčiau šį testą išlaikė tik kelios didesnes smegenis turinčios rūšys, įskaitant šimpanzes ir kitas žmogbeždžiones, delfinus, dramblius ir raganosius.
Naujajame tyrime veidrodžio testą įveikusios mažosios mėlynosios lūpažuvės vėliau sugebėjo nuotraukose atskirti save nuo kitų tos pačios rūšies žuvų. Tai rodo, kad žuvys save identifikuoja taip pat, kaip, manoma, identifikuoja ir žmonės – susidarydamos savo atvaizdą mintyse, žurnalui „Proceedings of the National Academy of Sciences“ teigė M.Kohda su kolegomis.
„Manau, kad tai išties nepaprasta, jog jos tai sugeba“, – sako Emory universiteto Atlantoje primatologas Fransas de Waalas.
Jis skuba pabrėžti, kad nesėkmingas veidrodžio testas neturėtų būti laikomas savimonės stokos įrodymu. Vis dėlto mokslininkams sunkiai sekėsi suprasti, kodėl kai kurios rūšys, kurios, kaip žinoma, turi sudėtingų kogintyvinių gebėjimų – pavyzdžiui, beždžionės ir krankliai – šio testo neišlaikė. Tyrėjai taip pat suabejojo, ar testas tinka tokioms rūšims kaip šunys, kurios labiau pasikliauja kvapu – arba tokioms kaip kiaulės, kurioms ženklas ant kūno gali būti nepakankamai svarbus, kad bandytų jį paliesti.
Dėl nevienareikšmiškų kitų gyvūnų rezultatų tai, kad testą gali atlikti maža žuvelė, dar labiau stebina. Per pirmuosiuos veidrodžio bandymo tyrimus 2019 ir 2022 m. M.Kohdos komanda savaitę laikė laukines mažąsias mėlynąsias lūpažuves atskirose talpyklose su veidrodžiais. Po savaitės tyrėjai įšvirkštė rudų dažų tiesiai po žuvų kaklo žvyneliais, padarydami žymę, kuri primena parazitus, kuriais šios žuvys minta laukinėje gamtoje. Kai pažymėtos žuvys pamatydavo save veidrodyje, jos pradėdavo trankytis į akvariumo dugne esančius akmenis ar smėlį, matyt, bandydamos nusikrapštyti žymes.
Naujajame tyrime dešimčiai žuvų, kurios išlaikė veidrodžio testą, buvo parodyta jų pačių nuotrauka ir nepažįstamų mažųjų mėlynųjų lūpažūvių nuotraukos. Visos žuvys nepažįstamų nuotraukų atžvilgiu elgėsi agresyviai, tačiau nebuvo agresyvios savo nuotraukos atžvilgiu.
Kai kitoms aštuonioms žuvims, kurios savaitę praleido su veidrodžiu, bet prieš tai nebuvo paženklintos, buvo parodyta jų pačių nuotrauka su ruda žyme ant gerklės – ir šešios iš jų bandė atsikratyti žymės taip pat, kaip ir žuvys, kurios išlaikė veidrodžio testą. Tačiau, parodžius kitos žuvies su žyme nuotrauką, jos to nedarė.
Gyvūnai, atpažįstantys savo atspindį veidrodyje, greičiausiai pirmiausia išmoksta atpažinti save matydami, kad gyvūno judesiai veidrodyje sutampa su jų pačių judesiais, mano mokslininkai. Kadangi lūpažuvės taip pat sugebėjo atpažinti savo „veidus“ nejudančiuose vaizduose, jos (o galbūt ir kiti veidrodžio testą išlaikę gyvūnai) gali sugebėti save atpažinti susikūrę mentalinį savo atvaizdą, kurį gali palyginti su tuo, ką mato veidrodyje ar nuotraukose, teigia autoriai.
„Manau, kad tai puikus kitas žingsnis“, – sako Oklando universiteto Ročesteryje (JK) lyginamosios kognityvinės psichologijos specialistė Jennifer Vonk. Tačiau ji norėtų, kad prieš darant išvadas apie tai, kas isvaizduojama neverbalinės būtybės, tokios kaip žuvis, galvoje, būtų atlikta daugiau tyrimų.
„Kaip ir dauguma kitų tyrimų, jis vis dar palieka tam tikrą erdvę tolesniems stebėjimams“, – teigia ji.
M.Kohdos laboratorijoje planuojama atlikti daugiau eksperimentų, kuriais būtų galima toliau tirti, kas vyksta mažosios mėlynosios lūpažuvės smegenyse – ir išbandyti naująjį nuotraukų atpažinimo metodą su kita populiaria tiriamąja žuvimi: trispygle dygle (Gasterosteus aculeatus).
Gyvūnų elgsenos specialistas, knygos „Ką žino žuvys“ autorius Jonathanas Balcombe įsitikinęs, kad naujasis tyrimas yra „tvirtas ir puikus“. Pasak jo, žmonės neturėtų stebėtis, kad žuvys gali turėti savimonę – nes jau įrodyta, kad jos pasižymi kitu „sudėtingu elgesiu“, įskaitant įrankių naudojimą, planavimą ir bendradarbiavimą.
„Atėjo laikas nustoti galvoti, kad žuvys yra kažkokie menkesni stuburinių panteono nariai“, – sako jis.
Parengta pagal „Science News“.
