Šiuo metu vis dar neištyrinėta net 95% vandenynų dugno. "Mes net apie Mėnulio paviršių žinome daugiau, nei apie giliausias gelmes", sako filmų apie vandenynus autorius Fabienas Kusto (Fabien Cousteau), įžymiojo jūrų keliautojo ir vieno iš giluminio nardymo pradininkų Žako Kusto (Jacque Cousteau) anūkas. Ir išties, ant Mėnulio paviršiaus pasivaikšioti teko 12 žmonių, o į Marianų įdubos dugną nusileidę yra vos 2.

"Keli mėginimai pasiekti 11km gylyje slypintį Marianų įdubos dugną atskleidė, jog mes buvome susidarę nemažą kiekį klaidingų stereotipų apie gyvybę Žemėje", sako "Ocean Foundation" atstovas Deividas Gugenhaimas (David Guggenheim). Tada mums tapo aišku, jog mūsų planetoje gyvybė gali egzistuoti netgi kilometrų gylyje po vandeniu, esant vienoms iš ekstremaliausių aplinkos sąlygų. Mokslininkai tikisi, jog kažkada pavyks sukurti tokias technologijas, kurios žmogui leis tokius gylius pasiekti be didesnio vargo. 

Egzotiški sutvėrimai

Mokslininkams gelmėse yra pavykę aptikti egzotiškų sutvėrimų - vadinamųjų ekstremofilų (angl.  extremophile). Jie sėkmingai klesti tūnodami ant vandenyno dugno, kur, kaip kadaise manė tyrinėtojai, turėtų būti "neįmanoma gyventi nei vienai gyvybės formai, kadangi ten nėra šviesos, o vandens slėgis yra didžiulis". Tačiau čia, paneigdami ankstesnę žmonių logiką, gyvena ilgi ir ploni, raudonos ir baltos spalvos sutvėrimai - Riftia pachyptila rūšies gigantiškieji vamzdeliniai kirminai (angl. tubeworm), kuriems nebaisus kelių kilometrų gylis ir kurie gali užaugti iki 2.4m ilgio. Šie kirminai spiečiasi į grupes, sugeba ištverti itin didelį karštį ir didelę sieros koncentraciją, tačiau kaip jiems tai pavyks, mokslui kol kas nėra žinoma.

Ne visi giliavandeniai gyvūnai yra tokie keisti mūsų akims. Tyrinėtojai yra atradę giliavandenių krevečių kolonijų, kurių tarsi neveikia atšiauri vandenyno aplinka. Giliavandenių aštuonkojų rūšys, permatomi jūrų agurkai ir plaukuoti Kiwa hirsuta rūšies plaukuotieji krabai (angl. Yeti crab) - tai tik keli iš daugelio atrastų keistų gyvūnų. "Mums didinga jūrų gyvūnijos įvairovė dar tik pradeda atverti akis", sako JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) jūrų biologė Sylvia Earle.

Apytiksliais vertinimai, pasaulio vandenynuose gyvena apie 1 milijonas jūrinių organizmų rūšių. Tiesa, šis skaičius nustatytas daugiau spėjimo būdu, nes, remiantis "Census for Marine Life" duomenimis, iki šiol atrasta tik 230000 čia gyvenančių sutvėrimų rūšių. 

Ryškėjantis vandenynų peizažas

Povandeninai landšaftai yra lygiai tokie pat įspūdingi, kaip ir juose paplitusi gyvūnija. Vandenynų tyrinėtojai yra atradę povandeninių ežerų, kurie dažnai vadinami sūriaisiais jūrų ežerais (angl. brine pool). Jų pavadinimas kilo nuo neįprasto jų druskingumo - druskos kiekis čia slūgsančiame vandenyje yra nuo trijų iki penkių kartų druskingesnis nei pats vandenynas. Toks fizinis skirtumas neleidžia vandenims taip lengvai maiyštis tarpusavyje, tad, laikui bėgant, nusistovi savotiški ežerų "paviršiai" ir "pakrantės".

Povandeninių tyrinėjimų metu taip pat buvo aptiktas aukščiausias pasaulyje krioklys. Tačiau tai - ne Venesueloje esantis Anchelio krioklys (isp. Salto Ángel), kurio aukštis siekia 979m. Po Islandiją nuo rytinės Grenlandijos pakrantės skiriančiu Danijos sąsiauriu susiformavusi sritis, kur šaltas didesnio tankio vanduo iš Danijos sąsiaurio kaskadomis ritasi į Irmingerio jūros gelmes. Specialistai teigia, jog apytikslis šio krioklio aukšits yra 3.5km.

"Jūrų ir vandenynų tyrinėjimai taip pat atskleidžia grėsmingus ugnikalnių išsiveržimus, kurie kasdien vyksta šių didelių vandens telkinių dugne", sako Gugenhaimas. Prie tokio nepastovumo prisideda ir "karštieji" dugno taškai, kuriuose vandens temperatūra gali pasiekti net 400 laipsnių pagal Celsijaus skalę. Kaip bebūtų keista, šios vietos yra namai neįtikėtiniems organizmams, kurie savo gausa tikriausiai galėtų sėkmingai konkuruoti su drėgnųjų tropinių ir atogrąžų miškų gyvūnija.

Orbitinių palydovų matavimai mums dabar palyginti tiksliai atskleidžia vandenynų gylius ir tūrius, tačiau išlieka nemažai informacijos "skylių". Laivuose įrengtais sonarais ištirta tokia maža vandenynų dugno dalis, jog, JAV karinio jūrų laivyno vertinimu, vienam tokiam laivui reikėtų bent 200 metų (arba 20 metų dešimčiai tokių laivų) visam likusiam darbui įveikti.

Paslaptys išlieka

Mokslininkai šiuo metu tiria daugelį giliųjų vandenų paslapčių. Viena iš jų - hidratų susidarymas - susijusi su chemija. Hidratai susiformuoja, kai gamtinės dujos prasiskverbia pro vandenyno dugno plyšius ir, susijungdamos su jūriniu vandeniu, sudaro tuos pačius mažyčius kristalus, kurie šiuo metu trukdo sutramdyti Meksikos įlankoje vykstančią ekologinę katastrofą. Naftos gavybos kompanijos jau dabar tiria jų, kaip energijos šaltinių, potencialą. Tačiau kol kas apie šią ledą primenančią medžiagą yra žinoma nedaug, išskyrus tai, kad ji susiformuoja esant žemai temperatūrai ir aukštam slėgiui - jūrų gilumose.

Galbūt didžiausia vandenyno paslaptis yra tai, kaip jį apskritai būtų galima ištirti. Pagrindinė priežastis - čia tiesiog per gilu. Jei Everestas - didžiausias planetos kalnas - būtų kokiu nors fantastiniu mechanizmu transportuotas ir patalpintas ant Marianų įdubos dugno, jam iki paviršiaus vis vien trūktų 2075 metrų.

Norint nusileisti į vandenyno dugną, mokslininkams reikia gniuždantį slėgį atlaikančių technologijų. Marianų įdubos dugne slėgis yra daugiau kaip tūkstantį kartų didesnis nei standartinis atmosferos slėgis jūros lygyje. Nuo pat septintojo dešimtmečio, po JAV karinio jūrų laivyno leitenanto Dono Volšo (Don Walsh) ir Žako Pikardo (Jacques Piccard) atlikto žygio, kai jie pasiekė patį tolimiausią planetos dugną, čia daugiau niekas nepabuvojo. 

Milijardai dolerių metami į tyrimus, kurių paskirtis - tirti tai, kas yra virš vandenyno, tačiau palyginti nedaug investuojama į tai, kas būtina norint suprasti gelmes. Bendros investicijos į vandenynų tyrinėjimą sudaro vos vieną šimtąją to, kas skiriama kosmosui tirti, sako Sylvia Earle. Žinoma, kuriami nauji giluminiai robotai, galintys studijuoti įvairiausių vandens telkinių dugną, tačiau jų arsenalas nėra pakankamai didelis. Taip pat nepakanka žmonių, kurie galėtų dirbti su šiomis technologijomis, teigia Woods Hole okeanografijos instituto mokslininkas Deividas Galo (David Gallo).

Sekdami nardymo su akvalangu populiarintojo Žako Kusto idėjomis, mokslininkai kuria naujų tipų - dėvimus povandeninius laivus. Juos įsivaizduoti galima kaip savotišką "Geležinio žmogaus" kostiumą iš filmo "Iron Man". Šiam išradimui jau yra suteiktas pavadinimas - egzokostiumas (angl. exosuit). Šiuo metu jo įrangą tobulina kompanija "Nuytco Research", kurios atstovų teigimu, kostiumas nardytojams leis pasiekti 2000 pėdų (610 metrų) gylį. Earle pačiai teko išbandyti prototipą, ir ji didžiuojasi, jog taip sugebėjo nusileisti į 355 metrų gelmę.

Tačiau toks gylis vos peržengia pirmuosius vandenyno paviršiaus sluoksnius, o iki galutinio kostiumo užabigimo likę ne vieni ilgi metai darbo. Kaip sako filmo "Oceans" ("Vandenynai") režisierius Fabianas Kusto, gelmių tyrinėtojams reikia ištiso arsenalo naujų įrankių, kurių padedami jie galėtų tapti "žuvimis tarp žuvų".

Komentarai (11)