Kultūrinis banginių gyvenimas (Video) (5)

2011-03-01

Banginiai yra ne tik didžiausi visų laikų gyvūnai Žemėje – jie taip pat vieni protingiausių. Ir vis dėlto iki šiol apie juos žinome labai nedaug. Naujausių tyrimų duomenimis, kašalotai (o gal ir kiti banginiai), pasitelkę sudėtingą bendravimo techniką, kuria savitas ir atskiras kultūras. Kitą mėnesį vyksiančio „Peninsula Arts Whale“ festivalio proga apie naujausius atradimus banginių tyrinėjimuose kalbasi Philipas Hoere'as, „banginiomanas“ ir knygos „Leviatanas, arba Banginis“ autorius, bei 2009 metų BBC Samuelio Johnsono premijos laimėtojas daktaras Halas Whiteheadas iš Halifakso Dalhousie universiteto (Naujoji Škotija, Kanada), pasaulinio masto kašalotų specialistas.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Philipas Hoare'as (toliau – PH): Kalbamės apie dvi mokslo šakas, kurias vienija itin specifinis tyrimų objektas: banginis. Vieni į šį gyvūną žvelgia mokslininko žvilgsniu, kiti – meniniu ar literatūriniu aspektu. Nuostabu, kad ir kaip ką darytume, banginis tebėra neįminta mįslė. Mums, rašytojams ir menininkams, jis išlieka paslaptingas, nes paprasčiausiai išeina už visų apibrėžimų ribų. Rašydamas „Leviataną, arba Banginį“, netrukau išeikvoti visas aukščiausio laipsnio būdvardžių atsargas. Kita vertus, jums, kaip mokslininkui, banginiai neperprantami dėl sunkumų, kylančių tyrinėjant juos natūralioje aplinkoje. Kuo jus pirmiausia patraukė kašalotai? Halas Whiteheadas (toliau – HW): Kur kas labiau intriguoja tyrinėjimai to, kas nepažinta. Manau, iš visų gyvūnų būtent kašalotas yra didžiausia paslaptis, ir tai mane neapsakomai vilioja. Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad kaip tik tuo jis domina rašytojus ir menininkus. PH: Visiškai teisingai. Aš šioj temoj įžvelgiu net šiokios tokios romantikos. Rašydamas apie banginius, artimai susipažinau su mokslininkais, ir tai leido man pažvelgti į šiuos gyvūnus naujomis akimis. Knygoje „Kašalotai: socialinė evoliucija vandenyne“ rašote apie kašalotų kultūrą, tačiau ką turite galvoje, sakydamas „kultūra“? HW: Kai biologas (toks kaip aš) prabyla apie kultūrą, kitų sričių specialistai, laikantys save kultūros žinovais, ima kilnoti antakius. Tačiau biologui kultūra pirmiausia yra informacijos (idėjų ir elgsenos formų) apykaita tarp populiacijos atstovų, pasireiškianti jiems mokantis vienas iš kito. Biologija ir tyrinėja informacijos apykaitą. Gyvūnams ar augalams nesikeičiant informacija, nebūtų gyvybės. Mes, biologai, sutelkėme dėmesį į genus, kaip informacijos nešėjus, tačiau šis procesas gali vykti ir kitais būdais – kultūra yra vienas iš jų. Kultūra sąlygoja visiškai naujų procesų vyksmą, nebūdingą daugeliui gyvūnų ar augalų. Nepaprastai intriguoja galimybė, kad esama ir kitų gyvūnų, kurie šitaip keičiasi informacija populiacijos viduje bei sąveikauja neįprastais būdais. Kalbant apie kašalotus, tai nepaprastai mįslingi ir didžiulį potencialą turintys padarai. Mėginome aiškinti savo atradimus, remdamiesi genų evoliucijos principais, tačiau aptikome dalykų, kuriems tai netiko, todėl teko atsigręžti į kitus procesus, konkrečiai, į kultūrą. Pavyzdžiui, tyrinėdamas banginių grupę netoli Galapagų salų ir stebėdamas jų socialines sistemas, aptikau dvi kašalotų grupes, kurių elgsena aiškiai skyrėsi. Jie skirtingai bendravo tarpusavyje, nesutapo ir tai, kaip jie naudojo aplink salas esančius išteklius, ir t. t. Iš pradžių bandėme tai paaiškinti dviejų porūšių buvimu, tačiau genetiškai banginiai beveik nesiskyrė. Taigi kažkas kitas turėjo paskatinti šiuos kašalotus kurti iš esmės skirtingas bendruomenes. Tapo akivaizdu, jog vienintelis galimas paaiškinimas – skirtingos banginių kultūros. Jie gyveno daugiakultūrėje visuomenėje. PH: Kašalotai bendrauja unikalia spragsėjimų sistema – tai vienas po kito einantys žemi garsai, sklindantys iš jų galvų, kurios veikia kaip tikri sonariniai prietaisai. Ar galime teigti, kad toks bendravimas yra jų kultūros išraiška? HW: Kiekvieno kašaloto skleidžiamuose garsiniuose pranešimuose esama požymių, nurodančių jų priklausomybę vienai iš kultūrinių grupių. Antropologai laikosi nuomonės, jog simboliniai etniniai požymiai būdingi žmonių kultūrai. Tiksliai nežinome, tačiau tam tikri duomenys verčia manyti, kad kašalotai minėtas garsines žinutes naudoja kaip savo klano sutartinius ženklus. PH: Neseniai paskelbtoje ataskaitoje apie kitų rūšių intelektą, delfinai buvo įrašyti virš primatų ir žemiau žmonių. Turint galvoje, kokios didelės kašalotų smegenys ir kokia išsivysčiusi jų smegenų žievė, įdomu, ar galėtume kalbėti apie gyvūnus, socialiniu susiorganizavimu nelabai atsiliekančius nuo žmogaus? Kokiais būdais galime sužinoti, kaip banginiai naudoja savo smegenis? HW: Tai be galo sudėtinga. Būta daugybės tyrimų, stebėjusių, kaip delfinai atlieka įvairias suvokimo užduotis, tačiau visi šie testai sukurti žmogaus, remiantis mūsų pačių pasaulio suvokimu ir santykiu su juo. Delfinai ir kašalotai gyvena visai kitokiame pasaulyje, kuriame reikšmingos kitos savybės. Iš esmės banginiai bendrauja ir pasaulį suvokia garsais, o mes daugiausia informacijos gauname regėdami. Jie gyvena trijų dimensijų pasaulyje, mes – dviejų. Stengiamės įsprausti juos į tokį pasaulį, kokį matome mes patys. Taip galime smarkiai nuvertinti jų gebėjimus. Kita vertus, šios mįslės gali pateikti kur kas didesnių staigmenų nei tikėjomės. Manau, visiškai galimas daiktas, jog banginiai geba daryti tai, ko šiuo metu negalime net suvokti – mes tame pasaulyje negyvename. Todėl tikrasis iššūkis mokslininkams yra tyrinėti net neįsivaizduojant, ko ieškai. Noriu imtis šios srities. Būtent čia prireikia tokių žmonių kaip jūs, nes menininkų ir rašytojų nevaržo moksliniai procesai. Jūs galite spėlioti, įsivaizduoti save banginių pasaulyje. O jau tuomet plačių pažiūrų mokslininkai, remdamiesi menininkų darbo vaisiais, galės kurti prielaidas, padėsiančias žengti pirmuosius žingsnius didžiųjų paslapčių atskleidimo link. Diskusijoje su mokslinėmis temomis rašančiu Jeffu Warrenu gimė dar viena mintis: galėtume sukurti virtualų pasaulį, kaip galima panašesnį į tą, kuriame gyvena banginiai, ir tyrinėti, ką reiškia būti banginiu. Žmonės persikeltų į šį virtualų pasaulį ir jame gyventų, o jų patirtis galėtų padėti mums susidaryti bent apytikslį vaizdą apie banginių gyvenimą. PH: Smegenys mums reikalingos mokant mokesčius, vairuojant mašiną, rašant knygas ir taip toliau – akivaizdu, jog banginiams to daryti nereikia, jų buveinė, kaip sakėte, tokia, kokioje mes negalėtume gyventi. Kitaip nei mes, banginiai gyvena trijų dimensijų pasaulyje, apimančiame 70 procentų Žemės paviršiaus. Kaip manote, ar banginio smegenų veikloje atsispindi neaprėpiamas jo aplinkos dydis? Ar jam reikia didelių smegenų, norint joje susivokti? HW: Gyvendami didžiuliame trijų dimensijų pasaulyje, jie neturi to, ką vadintume namais, tai amžini klajokliai. Svarbiausia aplinkos dalis banginiams greičiausiai yra kiti banginiai. Socialinis gyvenimas vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį. Banginiams keliaujant, keičiasi viskas, išskyrus jų socialinį gyvenimą. Mano akimis, visai tikėtina, kad šiems gyvūnams socialinis gyvenimas net svarbesnis nei sausumos gyventojams, taip pat ir žmonėms. Jų pasaulyje jis vaidina gerokai didesnį vaidmenį, todėl socialinis intelektas banginiams yra gyvybiškai reikalinga savybė. Banginiai yra rūšis, susikūrusi kultūrą. Jiems ne tik svarbu palaikyti ir puoselėti socialinius ryšius, nuo kurių patys priklauso, tačiau kartu ir tinkamai pasinaudoti informacija, kuria keičiamasi grupės viduje. Spėju, kad būtent socialiniai ir kultūriniai poreikiai, o ne būtinybė gaudytis didžiulius plotus apimančioje ir sudėtingoje aplinkoje lėmė didelių ir sudėtingų smegenų susiformavimą.

PH: Peršasi mintis, kad banginiui kultūra, galimas daiktas, svarbesnė nei žmogui, ir kad tai nematomas procesas. Ar galėtumėte apibūdinti techninę šio reikalo pusę – kaip bendrauja kašalotai? Esu skaitęs, kad susirinkę į būrį kašalotai susiliečia galvomis – esą galbūt tai sustiprina bendravimo procesą. Ar tai tiesa?

HW: Banginiai greičiausiai bendrauja įvairiais būdais. Mes žinome apie akivaizdžiausius, tačiau tai nereiškia, kad kašalotams jie patys svarbiausi – tiesiog turimomis priemonės galime suvokti tik juos. Tai gyvūnai, kurie itin mėgsta lytėti. Jie praleidžia daug laiko drauge ir bendrauja prisilietimais – manome, kad tai labai svarbu.

Skirtingai nei mes, banginiai negali bendrauti keisdami savo kūnus (mes turime veido išraiškas), todėl rega jiems greičiausiai nėra tokia reikšminga. Tačiau nenustebčiau, jei banginiai aiškiai matytų vienas kito kūno kontūrus, beveik neabejotina, jog taip perduodama informacija, galbūt nesąmoningai.

Panašu, kad jie bendrauja ir garsais. Kašalotai tai daro gana savitai – bene ketvirtadalis jų kūno yra lyg milžiniška sonarinė sistema, skleidžianti galingus spragsėjimus (ir padedanti giliai vandenyne susiieškoti maisto). Tą pačią sistemą jie naudoja ir bendraudami, kaitaliodami spragsėjimus ir skleisdami juos tam tikra seka. Tiek aš pats, tiek kiti mėgino išsiaiškinti, ką tos sekos reiškia, tačiau kol kas žinoma tik tiek, kad jos, kaip mes manome, pasitelkiamos stiprinant socialinius ryšius.

PH: Tikrai nuostabu pagalvojus, kad šie gyvūnai, visai kaip mes, gali pradėti mąstyti apie savo vietą pasaulyje, t.y. klausti savęs, kas jie ir kokia jų gyvenimo prasmė. Kaip tik apie tai esate iškėlęs įvairių prielaidų. Neprašau pasakyti, apie ką galėtų galvoti banginiai, tačiau ar, jūsų akimis, įmanoma, kad jie gali suvokti save kaip individą?

HW: Tokia galimybė yra, ir tai viena tų paslapčių, taip viliojančių mane tyrinėti banginius. Kur socialiniai ryšiai ir kultūra atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį, protas, suvokiantis, ką žino kiti, taigi ir turįs supratimą apie save, atrodo visai tikėtinas. O tai jau verčia individą mąstyti apie save supančio pasaulio kontekste, apie savo santykį su juo. O kadangi banginiai yra rūšis, pasižyminti kultūra, galimas dalykas, kad jie ne tik dalijasi idėjomis apie savo vietą pasaulyje, bet ir perduoda jas iš kartos į kartą. Nesu tikras, kaip tai įrodyti, bet esu visiškai tikras, kad taip tikrai gali būti!

PH: Skaitydamas jūsų mintis apie tai, jog sprendžiant iš jų bendravimo, banginiai turi susikūrę religiją ir dorovę, negalėjau patikėti savo akimis. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad sonaras, kuriuo jie bendrauja, taip pat naudojamas medžioklėje – pats tai mačiau Naujojoje Zelandijoje, stebėdamas, kaip kašalotas vandens paviršiuje sonaru apkurtina ir suryja jūrų karosą. Tačiau jūs teigiate, kad šie gyvūnai turi galią sužeisti vienas kitą, todėl esą galėjo išsiugdyti moralės jausmą. Ar aš teisus? HW: Kašalotai turi galingiausią sonarą gamtoje. Jis veikia itin kryptingai ir yra neįtikėtinai stiprus. Banginis, norėdamas efektyviai juo naudotis, turi ne tik suspragsėti, bet ir tai išgirsti. Bet koks ausų sužalojimas būtų nepaprastai pavojingas – kaip kažkas sakė, kurčias banginis yra miręs banginis. Jie turi rūpintis savo ausimis. Todėl atrodo labai tikėtina, kad vieno banginio sonarinę sistemą nukreipus į kito banginio ausis, pastarajam grėstų didžiulis pavojus. Įsivaizduokite dvidešimties trisdešimties banginių grupę, vandenyno gelmėse ieškančią maisto ir kas sekundę skrodžiančią vandenį šiais pavojingais spragsėjimais. Visi jie susitelkę vienoje vietoje, todėl turi būti itin atsargūs. Man tai primena būrį medžiotojų miške su automatais – jie šaudo beveik visą laiką, todėl, norėdami išnešti sveiką kailį, turės laikytis aiškių taisyklių. Todėl esu tikras, kad banginiai paklūsta tam tikriems susitarimams dėl sonarų naudojimo. O tai jau vienas galimų moralės apibrėžimų. PH: Plimuto universitete rengiame simpoziumą ir parodą apie banginius, siekiame sukviesti tiek tuos, kurie žvelgia į šiuos gyvūnus iš meno ar literatūros varpinės, tiek praktikus. Anksčiau minėjote, kad mokslininkams būtų visai į naudą įvertinti banginius iš menininko perspektyvos. Man, kaip rašytojui, didžioji problema yra antropomorfija – rašant apie gyvūnus žmogaus akimis, sunku jų nesužmoginti, nes, atvirai sakant, tik taip ir tegalime juos apibūdinti. Banginiai, ypač kašalotai, tam ypač lengvai pasiduoda, juk apie juos žinome tiek mažai, o ir moksliniai tyrinėjimai šioje srityje dar visai švieži, siekiantys vos trisdešimt metų. Ką galėtumėte prognozuoti kokiems šimtui metų į priekį – kiek bus pasistūmėję banginių tyrinėjimai? Kokia kryptimi norėtumėte matyti žengiant mokslą ir kokių prietaisų jums reikia? HW: Banginių mokslas itin priklauso nuo turimų prietaisų, kitaip nei primatų. Tačiau, kita vertus, pastarieji daug arčiau žmonių tiek evoliucijos, tiek ir gyvenamosios aplinkos požiūriu. Mums pavyko ištyrinėti tam tikrus dalykus, kurie, be visų šių dailių prietaisų, būtų išlikę paslaptis, tačiau tai taip pat reiškia, kad kartais nuklystame į šoną, užsigalvoję apie techninius aspektus ir pamiršę pačius gyvūnus. Reikšminga naujovė yra sudėtingi aparačiukai, kuriuos trumpiems laiko tarpams galime pritvirtinti ant banginių kūnų – jų dėka gauname detalų vaizdą apie šių žinduolių elgesį. Prieš dešimtį metų, galima sakyti, neturėjome nė menkiausio supratimo apie tai, kaip kašalotai gelmėse ieško maisto, tačiau šių ir kitų prietaisų dėka jau galime susidaryti neblogą vaizdą. Bus įdomu, kai visa ši technika ims teikti duomenis apie socialinį banginių gyvenimą – kultūros ir smegenų vaidmenį. Būtent šios mįslės sunkiausiai įmenamos. Galėsime matyti, kaip kinta širdies ritmas skirtingose socialinėse situacijoje – sutikus draugą ar išgirdus nepažįstamą garsų seką. Galėsime stebėti fizinę jų bendravimo pusę – kaip mažne nepastebimai kinta banginių judesiai išgirdus spragsėjimą? Tuomet, tikiuosi, susiesime šią informaciją su konkrečiais individais. Sukaupę duomenų bazę apie atskirus banginius, matysime, kuo jie skiriasi ir kaip šie skirtumai atsiliepia visuomenei ir kitiems individams. Taip aš įsivaizduoju mūsų kelią pirmyn. Tačiau visai galimas daiktas, kad klystu. Galbūt kas nors, pavyzdžiui, menininkas sugalvotų būdą, kaip parodyti nematytas banginio puses. Banginių kultūra ir smegenys yra neįminta paslaptis, be galo sunkiai pasiduodanti moksliniams tyrinėjimams.

PH: Kalbame apie žmonių ir banginių kultūrų sąveiką. Būtent taip į tai žiūriu, rašydamas apie banginius, tačiau kartu mes sąveikaujame ir fiziškai būdami šalia jų. Mūsų kultūra tam tikra prasme taip pat veikia šiuos gyvūnus – tai ir ilgus amžius trunkanti medžioklė, ir tai, kaip keičiame planetos vaizdą.

Pavyzdžiui, neseniai viešėdamas Meine (JAV valstija), iš dr. Johno Wise'o sužinojau, kad kašalotai gali kvėpuoti ore tvyrančiais sunkiaisiais metalais, nes itin giliai įkvepia.
Kyla klausimas, ar mes keičiame banginius vien juos stebėdami? Banginių stebėjimas pelnė jiems didesnį žinomumą, tačiau ar mes turime įtakos jų elgesiui? Ar ateityje ši kultūrų sąveika bus abipusė? Ar ateis toks laikas, kai mes suprasime banginius, o jie galės užmegzti ryšį su mumis?

HW: Tokie klausimai – kietas riešutėlis! Kai kuriuos reikšmingus bei įdomius dalykus apie banginius sužinojome iš nelaisvėje laikomų jų giminaičių. Be abejo, kuo toliau, tuo daugiau sunkumų patiriame, kadangi nelaisvėje banginis ar delfinas gyvena visai kitaip nei natūralioje aplinkoje.

Tačiau kaip mes tęsime tyrimus, jei nebenorime jų laikyti nelaisvėje – juk visi mūsų turimi metodai, padedantys sužinoti apie banginių intelektą ir bendravimą, sukurti kaip tik nelaisvėje laikomiems gyvūnams. Biologės Lori Marino ir Toni Frohoff yra pasiūliusios perkelti šiuos metodus į natūralią aplinką, naudojant tik tuos gyvūnus, kurie patys siekia kontakto su žmonėmis. Tai prieštaringa nuomonė, tikras iššūkis. Tačiau paaiškėjus, kad tai veiksminga, galėsime stebėti banginių ir delfinų protinę veiklą jų gyvenamoje aplinkoje, situacijose, kurias galėsime kontroliuoti tiek, kad pajustume, ką jie galvoja ir kaip priima sprendimus.