Vokietija, Hamburgas, 2005 metai. Viename Hamburgo ežerų buvo pastebėtas, rodos, epideminis reiškinys – tūkstančiai išsprogusių rupūžių. Visa teritorija aplink ežerą buvo nusėta rupūžėmis su išsprogusiais viduriais. Kas tai per epidemija? Kas ją sukėlė?

Aplinkosaugininkai, gavę pranešimą, iš karto aptvėrė visą teritoriją, užsivilko apsauginius kostiumus ir užsidėjo pirštines bei respiratorius ir pradėjo imti vandens ir rupūžių mėginius. Buvo manoma, jog jas užpuolė  bakterija, grybas ar virusas, kuris galimai buvo perduotas per arklių šlapimą iš šalia esančio hipodromo. Buvo baimintasi, jog vienas iš šių trijų gali būti perduotas žmonėms. Tačiau atlikus biologinius tyrimus, paaiškėjo, jog tiek vanduo, tiek rupūžės – švarios.

Veterinaras, mokslininkas Frank Mutschman buvo vienas iš pagrindinių šios puotos tyrėjų. Skrosdamas varles jis pastebėjo dėsningumus tarp aukų: jos visos buvo patinai ir turėjo odoje skilutę. Tačiau jį labiausiai nustebino kepenys. Jų nebuvo nė kvapo! Ši kepenų vagystė iškart paaiškino skylutės odoje prasmę.

F. Mutschmann suprato, jog žudikas suvokė rupūžių pavojingumą ir sugebėjo apeiti rupūžės gynybinę sistemą – odą. Šios rupūžės yra pavojingos dėl savo odos. Jos gaminami toksinai bufaginas ir bufatalinas yra mirtini daugeliui gyvūnų. Šios medžiagos stipriai paspartina arba stipriai sulėtina širdies ritmą, o tam kad užpuolikas tikrai galą gautų, kai kurios rupūžės ant savo odos dar ir gamina adrenaliną ir noradrenaliną. Valgymas tokio „delikateso“ prilygtų valgymui nuo giltinės dalgio ašmenų, tačiau užpuolikas, suvokė, jog valgydamas visą rupūžę – nusinuodys, taigi nusprendė padaryti varlės odoje skylutę ir pasiimti maistingiausią dalį – kepenis.

Bet kas gi galėtų vogti varlės kepenis? Kam tai yra delikatesas? Kas galėtų būti toks išrankus gurmanas? Jei mąstote apie prancūzus, tai klystate. Jie mėgaujasi tik jų kojytėmis. O gal kinai, japonai ar taivaniečiai? (Jie irgi jų paskanauja). Tada kodėl nebuvo paimtos visos varlės į dėžutę, „išmėsinėtos“ ir išmestos į šiukšliadėžę? Vargu ar tai žmogaus darbas. Greičiau tai buvo gyvūnas, kuris nieko nekliudomas galėjo puldinėti varles viešai, vidury baltos dienos. Jis taip pat turėjo būti protingas, kad sugalvoti tokį planą – išplėšyti skylutę odoje ir išsiimti tik tai kas skaniausia.

Imkime visus pasaulyje esančius gyvūnus, kurie pasižymi išskirtinėmis protinėmis savybėmis. Turime dramblius, delfinus, kiaules, voveres, aštuonkojus, skruzdes, bites, šunis (vilkus), banginius, šimpanzes, papūgas ir orangutangus.

Visgi, visus juos turime atmesti dėl geografinės padėties, mitybos įpročių, valgymo organų anatomijos (su šnipu, tokios skylutės neišeitų padaryti) ar dėl paprasčiausio fakto, jog kai kurie jų į mažą „prūdelį“ Hamburge, tiesiog netilptų. Tačiau sąrašas ties tuo nesibaigia. Mes taip pat turim meškėnus, žiurkes ir eilę paukščių. Visgi, pagal sumedžiotų meškėnų statistiką, meškėnų Hamburge yra arba vienetai, arba jų nėra.

Be to, jie savo snukiu nesugebėtų padaryti tokios skilutės. Kalbant apie paukščius, dauguma paukščių lesa tik trupinius, riešutus, vabzdžius, kirmėles ar lervas. Taigi atmetimo būdu palikome žiurkes.

Animacinis filmukas apie protingąsias žiurkes (bent vieną iš jų) Pinkį ir Makaulę nebuvo tik fantazijos vaisius. Žiurkės turi išskirtinę atmintį, kuri joms praverčia įsimenant maršrutus kanalizacijose sistemose, laive ar jūsų virtuvėje. Jos taip pat turi gerus socialinius įgūdžius. Patekus bendruomenės draugei į pavojų, ji sugalvos kaip jai padėti.

Naujausi tyrimai rodo, jog žiurkės gali padėti ne tik savo bendruomenės narėms, bet ir atvykelei iš kitos kanalizacijos ar kito narvelio – nepažystamajai. Jos gali tarpusavyje bendrauti per lytą, kvapą ir net per klausą, naudojant dažnius, kurių mes net negirdime. Jos gali atpažinti savo vardą ir atsiliepti kai yra kviečiamos. Tačiau ar jos tikrai gali sugalvoti kaip apeiti varlės gynybinę sistemą ir išlupti kepenis? Teoriškai įmanoma. Tačiau žiurkės yra atsparios šių rupūžių odos nuodams, o ir išrankios jos nėra, taigi jos greičiau suėstų visą rupūžę, nei tik rinktųsi skaniausius kąsnelius.

Liekam be įtariamųjų? Peržvelkim įkalčius dar kartą. Turime varlių patinus, su atlikta kepenų „likvidacija“ ir mažą skilutę odoje. Bet ar, pažiūrėjus į skylutės dydį ir formą, neatrodo, jog tai snapo darbas?

Iš tikrųjų visų paukščių neapžvelgėme. Yra ir plėšrių paukščių, tokių kaip sakalas ar erelis, kurie ėda ir stambesnes aukas, bei yra protingesni nei vidutiniai paukščiai (dėl to sakalas yra labai lengvai dresuojamas). Jie geba metodiškai mąstyti ir tai galite pamatyti žemiau nurodytame klipe, kur erelis išsprendžia dilemą užsilydant ir nugalabijant auką.

Tačiau medžiodami tokie sparnuočiai pirmiau pagriebia auką savo aštriomis kojomis (padarydami daug žalos), o ant varlių odos rasta tik maža skylutė ir jokių kitų ryškesnių žymių. Sakalai ir ereliai, palyginti, brutaliai sumedžioja savo auką, o mūsų įtariamasis juodą darbą padarė tyliai ir švariai. Ir štai čia F. Mutschmann prisiminė daug metodiškesnį žudiką.

„Krankliai yra vieni protingiausių paukščių pasaulyje“- teigia F. Mutschmann .

Savo atkaklumu, jie gali įveikti įvairiausius mechanizmus, norint gauti lesalo.  Štai Japonijoje, krankliai labai mėgsta riešutus. Tačiau riešutai yra labai kieti ir, kaip kokie užsispyrėliai, atkaklai saugo savo maistingą vidurį. Visgi, čia krankliai yra atkaklesni. Matyt, viskas prasidėjo nuo to, kai jie pastebėjo, jog stambūs riaumojantys padarai, judėdami ilgame, juodame žemės plotelyje sutraiškydavo viską kas pasitaikydavo jų kelyje. Taigi, jie įsigudrino paimti riešutą ir įmesti jį į riaumojančių mašinų teritoriją - kelią.

Toks planas, atveriant riešuto gėrybes, numetant jį mašinoms po ratais buvo iš ties sėkmingas, tačiau dažnai pasitaikydavo, jog mašinos pervažiuodavo ne tik riešutą. Įvertinę tokią riziką ir aukas, jie pastebėjo, jog yra dryžuotų teritorijų, kur riaumojantys monstrai sustoja. Be to, kad išmoko eiti per perėją, jie išmoko stebėti šviesoforą. Jie pradėjo eiti į gatvę tik pamatę žalią signalą! (Mokykitės vaikai iš kranklių!). Taigi, dabar jie paima riešutą, jį numeta ant kelio, prie perėjos. Mašinai pervažiavus riešutą, jie laukia žalio signalo šviesofore ir sulaukę sustojusių mašinų, pasiima uždirbtą lesalą.

Štai šitoks sparnuočių protas ir padarė juos pagrindiniais įtariamaisiais. Nors mokslininkai ir negali atsakyti, kaip krankliai rado kepenų vietą, bet jie atitinka žudiko profilį. Jie yra vietiniai Hamburge, savo snapu galintys išplėšti reikiamą skilutę odoje, bei gali metodiškai mąstyti ir suplanuoti tokią puotą.

Bet kodėl tos kepenys tokios vertingos? Ir iš kur krankliai gali žinoti kur yra kepenys, kai kai kuriems veterinarijos studentams tai būna galvosūkis? Na, į pastarąjį klausimą, specialistai atsakymo nežino. Tačiau kepenys yra vertos jų sunkaus protinio darbo, kadangi jos yra ypatingai maistingos, o ir, šiaip, ten daugiau ko vertingesnio nėra. Be to, reik nepamiršti, jog sunkiau pasiekiamas vaisius visada yra skanesnis.

Kodėl nukentėjo tik patinai? Turėtume pradėti nuo to, kad Hamburgo puota įvyko varlių poravimosi metu. Visi žinome, jog jo metu patinėliai užlipa ant patelių. Tačiau ne tam, kad įvyktų tokia sueitis, kokia vyksta pas žinduolius.

Ant viršaus patinėliai užlipa tam, kad išspaustų iš patelės kiaušinėlius į vandenį, kur jie išleidžia savo spermatozoidus, taip apvaisinant kiaušinėlius išorėje. Puotą pradėjusiam krankliui yra nesvarbi iš kurios lyties jis gaus kepenis, taigi jis pasirenką lengviausiai prieinamą auką – patinėlį, esantį ant viršaus.

Reikia pridurti, jog dėl biocheminių procesų, poravimosi metu, patinėliai yra „atbukę“. Jie yra susikoncentravę tik į pagrindinį būsimo tėčio darbą. Jie būna taip susikoncentravę į poravimąsi, kad net nemato kaip kažkas jau išlupęs jų kepenis, bėga iš įvykio vietos.

Tai ko tos varlės pradėjo sproginėti?  F. Mutschmann tai aiškina taip: kai krankliai patinams išima kepenis, tik pasibaigus biocheminiams procesams patinėlyje, jie suvokia, jog buvo užpulti.  Tada patinėliams įsijungia natūralus gynybinis mechanizmas, jie pradeda pūstis, kad atbaidytų užpuoliką (kuris jau seniai pabėgęs).

Bet kadangi, jie neturi šonkaulių, ar (šiuo atveju) kepenų, patinai nejaučia, kad pūtimąsi kas sustabdytų. Išsipūtus, jiems atrodo, jog yra nepakankamai dideli, taigi jie toliau pučiasi. Negana to, odoje palikta skilutė suteikia dar daugiau laisvės plaučiams pūstis.

Oda pradeda plyši, skilutė plėšosi ir plečiasi, plaučiai dar labiau pučiasi iki patys pradeda plyšti. Ir visa tai veda į masinius varlių sprogimus, kurie po savęs palieka didžiulę netvarką gatvių valytojams.

Ir taip surinkus visus įkalčius, kaip iš dėlionės detalių susideda vienas didėlis piešinys. Kranklys ilgą laiką stebi savo aplinką ir mokosi. Ateina varlių poravimosi metas, į paviršių išlipa patinai ir pradeda lipti ant patelių. Krankliui yra nesvarbu kuriai lyčiai priklauso maistingos kepenėlės. Jis pasirenka  lengviausią kelią ir prišokuoja prie vieno iš apvaisinančių patinų. Dėl neurocheminių procesų, patinas yra pilnai susitelkęs į būsimo tėčio pareigas ir net nepastebi kaip kranklys jame išlupa dalį odos bei ištraukia jo kepenis. Apvaisinus patelę, neurocheminiai procesai pasibaigia ir jis atsigauna. Staiga pajaučia, jog kažkas jam išėmė kepenis, pajunta pavojų ir pradeda pūstis. Nors gąsdinamas plėšrūnas ir yra jau pabėgęs, varlė vis dar jaučia pavojų ir toliau pučiasi. Jam vis atrodo kad jis nepakankamai išsipūtė, taigi plaučiai neatlaiko dar didesnio slėgio ir sprogsta.

Ir nors krankliai susirengė sau puotą, po kurios sekė „fejerverkai“ bei spektaklis su aplinkosaugos ir higienos specialistais, šių gudrasnapių negalima teisti pagal žmonių įstatymus. Nors gamtos įstatymai ir atrodytų žiaurūs, bet būtent jie ir yra evoliucijos kuras. Būtent dėl evoliucijos, šie sparnuočiai gali mus stebinti savo intelektu. Būtent dėl evoliucijos ir gamtos įstatymų, mes turime tą savo „kopūstą“ ant pečių.

Varlių sproginėjimas yra pasikartojęs istorijoje, tačiau tai retas reiškinys ir mokslininkai negali paaiškinti, kodėl krankliai taip nuolatos nemedžioja. Jei krankliai nuolat pradėtų taip maitintis, tai neišeitų varlėms į naudą ir vestų į jų išnykimą. Arba ne. Nors patinėliai ir žūtų, kitos kartos, ieškotų būdų tam apsisaugoti ir taip jų rūšis sustiprėtų. Abejais atvejais gyvūnams galiotų vienintelis gamtos įstatymas – žūk arba prisitaikyk (ir abiejų atvejų rezultatai stebintų). Taigi bylą „Hamburgo puota“ uždarome išteisindami kranklius, nes esame už savo, žmonių, jurisdikcijos ribų.

Šį straipsnį įkvėpė:

Lukas Vasionis

Komentarai (1)