Dideli, maži, spiraliniai, nutrūkstantys arba idealiai tinkantys vietoj užkandžio... Kas jie? Ponios, ir ponai – peniai! Beje, jei išgirdus žodį "penis" mintyse iškyla žmogiškųjų vyriškos lyties sutvėrimų genitalijos, žinokite, kad žmogaus penis – vienas nuobodesnių gamtos pasaulyje.

O maudydamiesi šiltųjų kraštų vandenynuose ar jūrose baiminkitės ne kažkokio ten ryklio, o... nutrūkusio galvakojo moliusko penio antpuolio.

Apšilti šioje nepatogioje temoje derėtų nuo mažesnių. Kurie maži tik santykinai. Štai Pietų Amerikoje besiveisiantys bananiniai šliužai toli gražu nėra milžinai. Nors jie – hermafroditai (patinas ir patelė viename...), užtat jų pasididžiavimai – gigantiški: tokio pat dydžio kaip ir pats bananinis šliužas. Ką reikėtų daryti vyrams, jei atitinkamos būtų ir jų genitalijų proporcijos? Tebūnie šis klausimas retorinis.

Tačiau šių šliužų dauginimasis vyksta netikėtai dramatiškai. Po šių dvilyčių sueities, vienas iš akto partnerių vyro vaidmenį atlikusio poros nario pasididžiavimą tiesiog... nugraužia. Jei norite – nukanda.

Beje, kartais taip pasielgia abu poros nariai – procesas kartais vyksta simetriškai. O vadinamas jis beveik apokalipse – t.y., apofalacija (angl. – apophallation; nepainioti su feliacija – angl. felattio).

Beje Nr. 2: po apofalacijos individas visam gyvenimui lieka patele.

Šliužų pasaulyje ir kitų ne mažiau įdomesnius penius turinčių rūšių. Pvz., leopardiniai šliužai. Jau skamba vulgarokai... Jie – ne ką geresni už bananinius gentainius – t.y., irgi kramto vienas kito penius. Užtat kaip!

Leopardinių šliužų apofalaciją laisvai būtų galima priskirti sportinės akrobatikos atmainai. Penius jie išsitraukia labai neįprastai – pakibdami ant grąžtus primenančių varveklių, kurie susidaro iš jų gleivių. O tada ateina metas išlįsti leopardinių šliužų peniams...

Jie irgi vyniojasi lyg virvės ir leidžiasi žemyn. Jei truktelėtumėt už tokios virvutės, neatsidarytų jokios džiunglių durys – tiesiog po apvaisinimo seka standartinė šliužų pasaulyje penio nugraužinėjimo procedūra.

Tačiau įdomiausių penių būna po vandeniu.

Kai kurie galvakojai moliuskai turi kriauklę primenančią kiautą. Vyriškos lyties individai turi atsiskiriančius penius, kurie atlieka dar ir plaukmens funkciją. Poravimosi metu toks "irklas" (savaime suprantama, jis irgi turi įmantrų pavadinimą turi ir vadinamas hektokotiliu, angl. – hectocotylus) atitrūksta nuo džentelmeno kūno, savarankiškai nuplaukia prie patelės ir ją apvaisina... spermatoforais.

Ne, su semaforais ar šviesoforais tai turi mažai ką bendro. Pasirodo, spermatoforai – tai tokios savotiškos ampulės su sperma. Ilgą laiką mokslininkai manė, kad tai – savarankiški organizmai.

Kalmarai, nors ir neturi atsiskiriančių plaukiojančių penių, tačiau jų "hektokočėlai" tampa delikatesu. Ir, pvz., kiniško maisto restoranuose užsisakantieji termiškai neapdorotų (žalių) kalmarų sušlamščia ir gerą porciją jų genetinės medžiagos...

Apie neįtikėtinus ančių penius, ko gero, teko girdėti ar matyti ne vienam skaitytojui. Tiesa, ančių seksas – visai ne romantiškas. Netgi priešingai – be galo grubus: patinai patelių atžvilgiu elgiasi labai šiurkščiai (žr. vaizdo siužetą nuo 5:45 min.).

O tokio konflikto anatomija – labai keista. Dėl to kalti gaigalų "grąžtai" – sraigto formos peniai, kurie ilgiu net kelis kartus pranoksta šeimininko ūgį.

Ančių gaigalų erekcija įvyksta tiesiog žaibiškai – tas ilgas instrumentas išsivynioja balistiniu greičiu, t.y., per 0,3 sekundės! Antinams 20 cm ilgio pasididžiavimas (jau žmogui 20 cm yra ohoho) be jokių ceremonijų įsigręžia tiesiai į patelės genitalijas, kurios, beje, irgi spiralės pavidalo.

O poravimosi laikotarpio pabaigoje galingieji patinų pabūklai... nudžiūna ir nukrenta. Nieko baisaus – kitais metais būtinai užaugs naujas.

Komentarai (3)