Jei turite katę, ji tikriausiai turi vardą. Tačiau kad ir kaip juo šauktumėte savo augintinį, jis vis tiek neatsiliepia. Tuo tarpu šuo skubiu žingsniu lekia pas šeimininką. Kodėl taip yra? Kodėl katės nekreipia dėmesio į savo šeimininkų balsus? Pasirodo, taip yra dėl evoliucinių priežasčių.

Ilgą laiką buvo manoma, kad katėms tiesiog nepakanka proto, kad jos apskritai žinotų savo vardus. Tačiau mokslininkai atliko tyrimus ir išsiaiškino, kad katės savo vardus žino kuo puikiausiai. Katės buvo patalpintos ramiame kambaryje, kur jos jautėsi patogiai. Tuomet per garsiakalbius buvo grojami žmonių balsai, šaukiantys kiekvieno gyvūno vardą. Nepriklausomai nuo to, ar girdėjo savo šeimininko ar nepažįstamojo balsą, katės akivaizdžiai savo elgesiu rodė, kad supranta, kad yra šaukiamos. Tik joms tai nerūpi.

Jūsų katei nerūpi, kad jūs ją kviečiate. Na taip, ji supranta, kad šaukiate ją vardu, bet kas jai? Ji ne šuo ir pakilusi nebėgs jums į glėbį. Nebent pasiūlysite maisto, bet tuomet ji atbėgs ne dėl to, kad jus labai gerbtų - maistas yra maistas. Tai kodėl taip yra?

Kad geriau suvoktumėte, kodėl katės neatsišaukia į kvietimus, turite prisiminti, kam jos buvo prijaukintos. Kates pirmiausia prieš maždaug 9500 metų prisijaukino ūkininkai. Tai leidžia spėti, kad jos buvo skirtos graužikų kontrolei. Tais laikais kitų metodų praktiškai nebuvo (nei nuodų, nei kokybiškų spąstų), todėl katės šį darbą atliko puikiai. Tačiau priešingai nei šunys, katės po prijaukinimo pasikeitė nedaug, nes joms to paprasčiausiai nereikėjo.

Šunys žmonės lydėjo į medžioklę ir saugojo namus. Tai reiškia, kad šunys turėjo suprasti elementarias komandas. Tuo tarpu katės tik gyveno netoli žmonių ir dirbo savarankiškai - joms nereikėjo išmokti jokių komandų, kad gaudytų kenkėjiškus graužikus. Iš esmės, joms jokių naujų įgūdžių nereikėjo, todėl ir dabar naminė katė yra labai panaši į savo tiesioginę giminaitę Afrikos laukinę katę. Pirmosioms naminėms katėms net nerūpėjo, ar žmonės jas pamaitins - jos išsaugojo savo pirmykščius medžioklės įgūdžius ir mito prie aruodų pagautais graužikais. Jei žmogus išvykdavo ar kates išvydavo laukan, jos tiesiog sugrįždavo į gamtą - žmogui kačių reikėjo tiek pat, kiek katėms žmonių.

Taigi, katėms nereikėjo išmokti klausyti žmonių. Jos liko savarankiškos dėl savo darbo pobūdžio. Tai taip pat lėmė ir tai, kad namines kates yra gana sunku dresiruoti - o ką jūs galite pasiūlyti mainais į atliktą triuką? Jos ir be jūsų išsimaitins, nes išsaugojo savo medžioklės įgūdžius. O štai šunys savo pirminius medžioklės instinktus ir įgūdžius daugiausia prarado. Jiems taip pat sunkiau išsimaitinti, nes jiems reikia daugiau kalorijų.

Tai, beje, yra ir priežastis, kodėl kartais nelaisvėje užaugusius liūtus lengviau dresuoti nei namines kates. Katėms tiesiog nerūpi - visa jų evoliucija buvo paremta savarankiškumu ir sugyvenimu su žmonėmis. Tuo tarpu liūtai jaučiasi įspausti į kampą ir jiems tas žmonių teikiamas maistas yra labai svarbus. Jie evoliucionavo gyventi laisvėje, todėl užaugę narve jie nežino kaip elgtis ir pasiduoda. Tiesa, katės taip pat gali išmokti atlikti triukus, tačiau jų dresūra nebūna lengva, o ir persigalvoti jos gali viduryje pasirodymo.

Komentarai ()