Stebėti skilinėjančius ir tirpstančius ledynus yra tas pats, kas klausyti, kaip tiksi bomba virš kažkur giliai palaidotos branduolinės medžiagos. Tokį palyginimą tikrai pavyktų pagrįsti vieno neseniai atlikto tyrimo išvadomis.

Tyrimo ėmęsi mokslininkai išanalizavo ledynų mėginius, paimtus iš 17-os skirtingų vietų – Arkties, Islandijos, Europos Alpių, Antarktidos ir kt. Visuose pavyko aptikti radioaktyviųjų dulkių pavidalu iškritusių radionuklidų, susikaupusių ledo paviršiaus kriokonito nuosėdose. Kai kuriais atvejais radioaktyviosios medžiagos koncentracija dešimtimis kartų viršijo kiekį, nustatytą regionuose, kuriuose ledynų nėra, informuojama portale „ScienceAlert“.

Analizės rezultatai ne tik rodo, kokius tolimus atstumus įveikia radioaktyviosios dulkės, pasklidusios po tokių branduolinių katastrofų kaip avarija Černobylio arba Fukušimos elektrinėje, bet ir perspėja apie tai, kad nesiliaujanti klimato kaita gali sukelti naujų nepageidaujamų padarinių, t. y. lemti kartotinį radioaktyviosios medžiagos išsklidimą.

„Tiriant branduolinių avarijų pasekmes, didžiausias dėmesys būdavo kreipiamas į poveikį žmogui ir ledynų nedengiamų regionų ekosistemai“, – sako mokslininkų komandos narė Caroline Clason iš Jungtinės Karalystės Plimuto universiteto.

„Deja, vis daugėja įrodymų, kad radionuklidams kauptis labai palankus kriokonitas. Šiame ledynuose aptinkamame mišinyje radionuklidų sankaupos gali pasiekti išties pavojingą lygį“, – sako mokslininkė.

Ant sniego ir ledo nusėdančios radioaktyviosios dulkės ilgainiui suformuoja nuosėdas, ir jos yra sunkesnės nei tos, kurios susidaro dulkėms iškritus virš kitokio paviršiaus. Tas nuosėdas vėliau įtvirtina kriokonitas, tačiau jame jos saugios tol, kol ima tirpti ledas.

Cezis (Cs) ir americis (Am) tėra du mokslininkų aptiktos pavojingos radioaktyviosios medžiagos pavyzdžiai. Šveicarijos Morteračo ledyne buvo užfiksuotas didžiausias Cs-137 aktyvumas, siekiantis 13 558 Bq/kg (plg. žmogui nekenksmingas Cs-137 aktyvumas mėsoje – 1 500 Bq/kg).

Tirdami ledo kernus (cilindro formos mėginius), mokslininkai pastebėjo aktyvumo šuolių, atsiradusių ne tik kaip Černobylio avarijos pasekmė, bet ir dėl plataus masto branduolinių bandymų, vykdytų šeštajame bei septintajame praeito amžiaus dešimtmečiais. Nors jau praėjo aštuoneri metai, didžiulis kiekis po Fukušimos avarijos pasklidusių radioaktyviųjų dulkių dar nėra virtę ledo nuosėdomis.

„Radioaktyviosios dalelės yra labai lengvos, todėl patekusios į atmosferą gali nukeliauti milžiniškus atstumus“, – sakė C. Clason.

„Kai jos iškrenta su lietumi, kaip kad nutiko Černobylio atveju, yra tarsi nuplaunamos, ir tai – vienkartinis įvykis. Tačiau kai iškrenta su sniegu, dešimtmečiams lieka lede, o šiam tirpstant, nuteka į vandenyną“, – aiškina C. Clason.

Mokslininkai dar negali pasakyti, kokio lygio tarša grėstų aplinkai ir maisto produktams, jei šie radioaktyviųjų dulkių pavidalu iškritę radionuklidai vėl būtų išlaisvinti. Pirmieji tokio reiškinio pasekmes veikiausiai pajustų šiaurės elniai ir jų augintojai.

Vienintelė bent kiek linksmiau nuteikianti tyrimo išvada ta, kad kriokonitas, mokslininkų spėjimu, galbūt galėtų pasitarnauti valant žemę, užterštą po branduolinių katastrofų. Toliau bus siekiama ištirti, kiek patikimai nuosėdos įtvirtina radioaktyviąsias dulkes ir kur jos gali nukeliauti vėliau.

„Labai didelių radionuklidų koncentracijų pavyko užfiksuoti per keletą pastaruoju metu surengtų ekspedicijų, tačiau tikslaus jų poveikio kol kas nenustatyta“, – sako C. Clason.

„Šią užduotį mes laikome vienu iš bendro darbo tikslų, kadangi būtina suprasti, kokios kol kas nematomos grėsmė tyko ateityje“, – aiškina mokslininkė.

Tyrimo rezultatai dar nepublikuoti, tačiau jie jau pristatyti 2019 metų Europos geomokslų sąjungos generalinėje asamblėjoje.

Komentarai (1)