Ateityje taps taip karšta, kad gyventi Žemėje bus neįmanoma: ar yra išeitis? (23)
Vasaros darosi vis karštesnės, o žmonėms jas ištverti darosi vis sunkiau – ypač pietiniuose regionuose. Tačiau ateityje taps taip karšta, kad gyventi Žemėje taps neįmanoma išvis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mokslininkai jau seniai išsiaiškino, kad ateityje Saulė taps tokia karšta, jog vandenynai tiesiog išgaruos ir planeta paprasčiausiai taps negyvenama. Tačiau taip nutiks ne dėl klimato kaitos (bet šis, žinoma, irgi prisidės Žemės šilimo), o dėl nepalankių susiklosčiusių aplinkybių – natūralaus Saulės gyvavimo ciklo bei Žemės orbitos – dėl kurių augalai, gyvūnai ir žmonės nebegalės išgyventi Žemėje.
Andrew Rushby iš Rytų Anglijos universiteto, studijuojantis planetų tinkamumą gyvybei, sako, kad Žemė progresyviai kais – ir dėl to mes negalime nieko padaryti.
Aplinka keičiasi
Mokslininkai tyrinėja gyvenamų planetų koncepciją. Vadinamoji „Auksaplaukės zona“ yra erdvė aplink žvaigždes, kur planetų paviršius yra nei per karštas, nei per šaltas, kad jame galėtų egzistuoti gyvybė bei tekėti skystas vanduo.
Gyvenamoji zona yra tik abstraktus matas pamatuoti planetos galimybes palaikyti gyvybę. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių – tačiau svarbiausi jų yra planetos atmosfera bei žvaigždės, aplink kurią ji skrieja, ryškumas (temperatūra).
Priešingai nei klimato kaita, kurią lemia šiltnamio efektą sukeliančios emisijos, artėjančios katastrofos kaltininkas slypi žvaigždės evoliucijos lygtyje, kuri paaiškina, kaip žvaigždė sendama darosi vis ryškesnė. Kai žvaigždė pereina savo pagrindinę seką ir vandenilis virsta heliu, žvaigždė ima skleisti didesnį karštį. Tai nustumia gyvenamąją zoną toliau į kosmoso platybes, todėl netoli žvaigždės esantys regionai tampa pernelyg karšti gyvybei, o tuo tarpu tolimesnės ir atšiauresnės zonos tampa šiltesnėmis ir palankesnėmis gyvybei.
Žurnale „Astrobiology“ mokslininkai aiškina, kaip jie apskaičiavo, kiek dar laiko Žemės ir tolimesnės planetos išliks gyvenamojoje zonoje. Jie išsiaiškino, kad aplink Saulę esančios gyvenamosios zonos kas milijardą metų pasistumia per vieną dešimtąją astronominio vieneto (a.v., vidutinis atstumas nuo Saulės iki Žemės, 150 mln. km).
Žinoma, laiko, kol Saulė taps nepakeliamai karšta, dar yra. Mokslininkai skaičiuoja, kad gyvenamoji zona nuo Žemės bus nustumta per artimiausius 1,75-3,25 milijardus metų. Tada gyvenamoji zona atsidurs už Žemės orbitos ribų, o Marsas taps šiltesnis.
Kokia išeitis?
A.Rushby aiškina, kad jei žmonės vis dar egzistuos, jis tikisi, kad jie jau bus toli nuo Žemės – galbūt Marse arba paplis po visą Paukščių Taką. Jis pripažino, kad žmonės tada jau gali būti evoliucionavę į visiškai kitokią gyvybės formą.
Astronomai jau yra aptikę daugiau nei 1000 potencialių planetų, besisukančių apie žvaigždes už mūsų Saulės sistemos ribų.
Viena planeta, pavadinimu Kepler 22b, yra nutolusi nuo Žemės per 600 šviesmečių ir sukasi Gulbės žvaigždyne. Anot A.Rushby, gyvenamojoje zonoje ši planeta praleis apie 4,3-6,1 milijardo metų – panašiai kaip ir Žemė.
Tačiau tyrimas atskleidė, kad planetos, esančios arti mažesnių žvaigždžių, vadinamų raudonosiomis nykštukėmis, žymiai ilgiau išbuvo gyvenamosios zonos ribose. Šios žvaigždės užtrunka žymiai ilgiauužtrunka pagrindinėje sekoje – todėl ir gyvenamosios zonos juda lėčiau.
Viena planeta – Gliese 581d – skrieja aplink raudonąją nykštukę ir yra nutolusi nuo Žemės vos per 20 šviesmečių, ji sukasi Svarstyklių žvaigždyne. Manoma, kad ji gyvenamojoje zonoje išliks net 42-55 milijardus metų.
Kai žmonėms galiausiai teks palikti Žemę, Marsas pradžiai gali būti mūsų geriausia galimybė. Jis išliks gyvenamojoje zonoje iki pat Saulės mirties, kuri įvyks maždaug po 6 milijardų metų. A.Rushby konstatuoja, kad vienintelis Marso trūkumas yra tas, kad jis praktiškai neturi atmosferos.
